You saved me (Harry Styles Fanfiction) (Lietuviška) Complete

Part 42

-Ne su tavimi, elgčiausi blogiau, ir beje Mila tave Myli.-KĄ? Ne negali būti, kad ji taip pasakė. Harry staigiai atsisuko į mane ir aš nė nenutuokiau kur man dabar dingti. Prisiekiu Perrie atsiims. Juk, O DIEVE, ką man dabar jam reikės sakyti? Jaučiau, kaip mano veidas dega, ir aš visa išpilta karšto prakaito. KĄ DARYT? KĄ DARYT? KĄ DARYT? Harry nuo manęs neatitraukė akių ir mačiau jo žaliose akyse ugnelę, kuri užsiliepsnojo, kai Perrie prasitarė apie mano jausmus jam. Harry lėtu žingsniu priartėjo prie manęs ir apsitūpė šalia.
-Žinai, paklausčiau ar tai tiesa, bet tavo mielai paraudonavę žandukai išduoda, kad tiesa.-pasakė ir pabučiavo man į žandą. Neturėjau, kur dėti akių. Tad įsistebeilėjau tiesiai į jo žaliasias tarsi deimantai švytinčias akis. Niekada gyvenime, niekada nemaniau, kad papulsių į tokią situaciją. Norit sužinot kaip aš jaučiuosi.
Mano visas kūnas nori justi Harry šalia, noriu šokti jam į glėbi ir stipriai pabučiuoti. Noriu jo nepaleisti. Ir taip aš jį taip myliu, kad niekad nemaniau pamilsinti kito žmogaus taip kaip dabar myliu jį. Bet kartu ir jaučiau baimę, juk visus ką myliu vienaip ar kitaip iš manęs atima.
Jis vis dar žiūrėjo į mane su savo ta šelmiška šypsenyte, kol į kambarį įėjo vaikinai, nei aš nei Harry nepatraukėme žvilgsio viens nuo kito. Tik išgirdau Perrie balsą.
-Jei per 3 sekundes nepaliksit jų vienų, aš su jumis lėtai ir skausmingai susidorosiu.-pasakė ji. Mintyse pradėjau juoktis, tik negalėjau to parodyti išore. Tarsi mano kūną būtų sustingdęs skvarbus Harry žvilgsnis.

Harry POV...
-Ne su tavimi, elgčiausi blogiau, ir beje Mila tave Myli.-Kai Perrie ištarė paskutinius žodžius, mane ištiko lengvas šokas, greit atsisukau į Mila ir stebėjau kaip jos akys pradėjo keliauti po visą kambarį ir kaip jis pradėjo raudonuoti. Ji tokia nuostabi ir jei tai tiesa ji mane myli, ir tai nuostabiausias dalykas kokį tik galėjau šiandien sužinoti. Pats mieliausias pasaulyje žmogutis mane myli. Dabar mano jausmuose atsidarė fejerverkų festivalis. Visad galvojau, koks jausmas mylėti, ir žinoti, kad tave myli tai pat. JAUSMAS NEPAKARTOJAMAS.......... Lėtai priėjau prie jos ir pritūpau. Tai dariau neužtikrintai, bet žinau, kad ji už mane tikrai bailesnė ir drovesnė.
-Žinai, paklausčiau ar tai tiesa, bet tavo mielai paraudonavę žandukai išduoda, kad tiesa.-pasakiau ir pabučiavau jai į paraudusį žanduką. Jaučiau karštį kuris, buvo ją išpylęs karštu prakaitu. Laukiau kol jos akys susitiks su manosiomis, ir kai ji pažiūrėjo, tiesiai tiesiai, maniau, kad ji žiūri man ne į akis o į sielą.
Norėjau ją apkabinti prisitraukti arčiau, stipriai pabučiosi. Bet ji gali ir atsitraukti. Abu vis žiūrėjome vienas kitam į akis ir išgirdau kaip į kambarį sugužėjo visi vaikinai, bet buvo sunku atitraukti akis, kai jau norėjau prabilti išgirdau Perrie.
-Jei per 3 sekundes nepaliksit jų vienų, aš su jumis lėtai ir skausmingai susidorosiu.-tarė ji ir mane prajuokino, mačiau, kad ir Mili nori juoktis, bet jos veide atsirado tik maža šypsenėlė. Visi pasišalino iš kambario ir aš prisėdau ant sofos prie jos.
-Gerai nuo pat pirmo mūsų susitikimo, jaučiausi labai keistai, iš pradžių bijojau, bet vėliau, buvai vienintelis, kuriuo galėjau pasitikėti. Ir visi tie bučiniai, tie meili prisilietimai. Ir, ir tiesiog BUM!!! AŠ ĮSIMYJAU TAVE!!!-pratrūko ji.
-Man tas Bum apie kurį šneki buvo nuo pat pirmos akimirkos kai tave pamačiau.-pasakiau ir jos akys sublizgėjo. Jos tokio žvilgsnio niekada nesu matęs. Jis buvo visko pilnas. Meilės, džiaugsmo, šilumos, mielumo, ramybės. Jos žaižaravo neapsakomai skaidriai žalia spalva, tarsi ugnis būtų pakeitusi spalvą. Tarsi leidžianti saulė šviestu žalia gyvybiška spalva. Ir jei jos šviečia dėl manęs esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.