You saved me (Harry Styles Fanfiction) (Lietuviška) Complete

Part 40

Harry POV....

Tikriausiai jos bučinių niekad man nebus gana. Jausti jos lūpas šalia, tą sunkų kvėpavima, kai nuo ilgo bučinio šiektiek pritrūksta oro. Svarbiausia jausti ją šalia, taip arti ir žinoti, kad dabar ji niekus nedings, negaliu apsakyti koks tas jausmas fantastiškas, koks tas jausmas nuostabus. Ji atsitraukė nes jai pritrūko oro, bet jos rankos vis dar buvo ant mano kaklo, o maniškės ant jos liemens.
-Žinai tu teisi reikia klaidas taisyti.-pasakiau ir abu nusijuokėm.
-Harry aš tikrai visai norėčiau užkasti.-pasakė Mila.
-Ir tai būtų neblogai.-tariau, bet negalėjau nuo jos atplėšti akių. Bet mūsų dėmesį patraukė kažkur kambaryje skambantis telefonas. Pradėjom jo ieškoti, bet niekur negalėjom rasti.
-Tai nesąmonė aš girdžiu, kad jis groja čia netoli.-pasakė Mila.-Štai.-pasakė ir iš po lovos ištraukė telefoną.
-Jis nemano.-pasakiau.
-Na tuo labiau ir ne mano.-pasakė Mila, ir jis nustojo skambėti.
-Keista.
-Ej prašau pasakykit, kad matėt baltą Iphone.-į kambarį įbėgęs Louis paklausė.
-Šitas?-paklausė Camila ir ištiesė jam.
-Ačiū dievui, mane El būtų užmūšusi, jei bučiau pametęs jos telefoną.-pasakė jis ir Mila nusijuokė.-Nejuokinga, ji gali būti tikrai grėsminga.-pasakė rimtu veidu ir Mila prapliupo juoktis. Jos juokas buvo toks užkrečiamas, kad mes su Louis taip pat pradėjom juoktis.
-Man regis aš šiandien nepavalgysiu, -pasakė Mila bandydama nusiraminti.
-Pavalgysi, aš jau išeinu. Harry leisk jai pavalgyti.-pabarė Louis mane. Mila tik mielai nusišypsojo ir pradėjo valgyti. Louis paliko mus vienus, nors kambaryje ir buvo tyla, ji bent man buvo maloni.
Diena prabėgo gana greit. Su Mila vėl daug šnekėjomės kaip prieš tai. Kalbėjomės apie viską na kol ji neužmigo. Stebėjau ją miegančią. Kaip bandžiau, patraukti jos plaukų sruogelę nuo veido, ji pačiupo mano ranką tarsi pliušinį žaisliuką. Apkabino ir tvirtai suspaudė. Tai buvo taip miela, taip nepakartojamai gera.
-Harry? –pasigirdo tylus balsas man už nugaros. Tai buvo Perrie.
-Sveikutė.-pasakiau ir lėtai ištraukiau savo ranką iš Cami glėbio, pasisveikindamas apkabinau Perrie.
-Kaip ji?-paklausė.
-Gerai.-tariau.- Kada grįžai?
-Tik nesenai iš oro uosto, Zayn nežinojo, kad grįšiu tad jo nėra.-pasakė.
-Eime į svetainę, nes dar prižadinsim Cami.-pasakiau ir kartu su Perrie pasišalinom iš Cami kambario.
-Kaip ji jaučiasi?-paklausė vėl Perrie.
-Viskas gerai, šiektiek buvo sutrikusi, bet šiandien išsikalbėjom, ir mačiau, kad jai padėjo.
-Girdėjau, ji buvo ligoninėje.-tarėr Perrie, ji buvo tokia susirūpinusi.
-Jai buvo plaučių uždegimas, bet ji jau beveik pasveiko.-pasakiau ir abu išsidrebėm ant sofos.
-Gražų namuką susipirkot.-pasakė Perrie apžiūrėdama viską.
-Man ir jis patinka.-pasakiau. –Liksi čia ?
-Manau, nes jau vėlu ir labai pasiilgau savo Zayniuko.-pasakė.
-Tai gal nori pailsėti?-paklausiau.
-Nebloga mintis.-pasakė.
-Eime parodysiu kur tavo Zayniuko kambarys.-pasakiau ir buvau apdovanotas kumščiu į petį.
-Žinai skauda.-pasakiau susiraukęs.
-Nenumirsi.- parodžiau jai Zayn kambarį, o pats nuėjau į savąjį. Palindau po dušu ir nuploviau visos dienos nuovargį. Lėtu žingsniu patraukiau link lovos ir patogiai įsitaisiau. Kieme nepaliaujamai lijo. Toks lietus tikrai ne dažnai pasitaiko. Klausiausi lietaus barbenančio į langą ir akys pačios užsimerkė.. po truputi grimzdau į miego karalystę.
Nežinau ar aš sapnavau ar šalia manęs tikrai kažkas atsigulė. Norėjau įsitikinti, bet žinojau, kad jei dabar nesapnuoju išsibudinsiu. Tad nekriaupiau dėmesio. Tai buvo iki tol kol iš manęs buvo atimta kaldra. Atsimerkiau ir kambarį staigiai apšvietė žaibo šviesa. Šalia savęs pamačiau gulinčią Cami ir susisukusią į mano kaldrą. Šaunu tikiuosi ji nepažės žemiau mano juosmens, nes aš kaip ir nuogas.
-Aš labai išsigandau, kai šalia kažkur trenkė žaibas.-tarė Mila.
-Niekis, bet kaldros galėjai ir man palikti.-pasakiau.
-Upts.-pasakė, bet nė nesiruošė man jos grąžinti.
-Camila aš norėčiau, kad tu dabar užsimerktum.-pasakiau.
-Kodėl?-paklausė.
-Nes aš norėčiau nueiti apsirenkti ir žin...
-TU NUOGAS!!!- pertraukusi mane suriko ir užsidengė akis su kaldra. Nesusilaikiau nesusijuokęs iš jos reakcijos. Greit nuėjau iki komodos užsidėjau aparinius, ir miegamuosius šortus.
-Jau.-pasakiau ir ji lėtai ištraukė savo galvą iš po kaldros.
-Kitą kartą atsinešiu kitą kaldrą.- pasakė ir aš vėl nusijuokęs atsiguliau į lovą šalia jos. Ji greit prisitraukė arčiaus ir užklojo mane kartu. Ji prisiglaudė taip arti, apkabino mane ir savo galvą paguldė ant mano krūtinės. Maldauju, jei tai sapnas, nenoriu iš jo pabusti.