You saved me (Harry Styles Fanfiction) (Lietuviška) Complete

Part 15

-Camila!!! -išgirdau Liam balsą. Iš visų jėgų truktelėjau ranką taip, kad David jos neišlaikytų. Bet vietoj to, kad išsilaisvinusi ir sprukčiau kritau ant žemės. David apsidairė, bet prie manęs nebegrįžo. Aš bandžiau atgauti kvapą ir suprasti, kas ką tik įvyko. Prie manęs priėjo Liam.
-Camila, ką tu vieki ant žėmės? Juk sakiau eiti su Harry.-pasakė ir padėjo man atsistoti. Mano akys klaidžiojo po visą parduotuvę ir ieškojo David pėtsakų. Bet jo jau nebebuvo. Kodėl jis taip greit atsitraukė.
-Ej ar girdi?-papurtė mane Liam.-Kas atsitiko, ko tokia išsigandusi?
-Liam čia.. čia..-pradėjau mikčioti.
-Kas?
-Jis čia buvo.-pasakiau. Nujaučiau, kad mano akyse atsispindėjo didžiulis išgąztis. Liam stipriai apkabindamas prisitraukė mane arčiau savęs. Išsitraukė telefoną ir greit kažkam paskambino. Harry prie mūsų atsirado akimirksiu.
-Tu įsitikinus, kad tai jis?-paklausė, aš tik linktelėjau, galva.
-Gerai Harry vešk ją namo. Aš skambinu Zayn , kad mane paimtu.-pasakė Liam ir Harry mane pradėjo vesti link išėjimo. Prie automobilio sustojęs atidarė dureles ir padėjo įlipti. Greit apibėgęs įšoko prie vairo. Nieko nelaukęs užvedė mašiną ir pradėjo važiuoti.
-Tau viskas gerai?-paklausė. Jo balsas buvo labai rimtas.
-Manau.-atsakiau.-Aš labai išsigandau, negalėjau rasti nei tavęs nei Liam, o tada jis atsirado iš niekur. Ir..ir ..
-Šššššš viskas gerai.-paėmęs vieną mano ranką, ją stipriai suspaudė.
-Kažkodėl kuo toliau tuo labiau tuo netikiu.-atsakiau ir pajaučiau dar vieną ašarą ant skruosto. Jis manęs ieško. Ir kai suras, o jis tikrai suras, aš kentėsiu. Labai. Harry retkarčiais žvilgčiojo į mane. Sustojom prie to pačio namo, kuriame leidau pastarasias dienas. Lėtai su Harry patraukiau link jo buto. Ėjau jam iš paskos, nes nelabai atsimenu, kur jis gyveną. Juk kai pirmą kartą patekau į jų butą buvau be sąmonės, o šiandien iš jo išėjau visa sutrikusi, ir baimės pilnomis kelnėmis. Galiu pasakyti tik tiek, kad ta baimė dar niekur nedingo. Ir abejoju ar dar kada dings. Ir vėl mano galvoje tuzinas minčių ir viduje įvairiausi jausmai. Viena mintis iš visų, kuri man jau ilg laiką neduoda ramybės. Tai paprasčiausiais pasitraukimas iš šio gyvenimo. Gal taip būtų ir geriau? Juk dabar aš paprasčiausias niekas. Mergina be praeities, ir be ateities. Net ir dabartis nieko gero nežada.
-Nori ko nors užkasti?-paklausė Harry. Aš tik pakračiau galvą parodydama neigiamą atsakymą. Bute mes buvom tik dviese. Nei vienos merginos, nei likusių vaikinų. Sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau į niekur. Mane žudė mano vidus. Visi prieštaringi jausmai.
-Harry aš truputi norėčiau pailsėti.-pasakiau ir atsistojusi pradėjau eiti link jo kambario, kuriame dabar apsistojusi aš.
-Gerai, jei ko reikės tik pasakyk.-pasakė ir aš atsisukusi į jį šyptelėjau. Mačiau kaip jis nerimauja dėl manęs. Aš to neverta. Esu tik našta. Atsiguliau ant lovos ir įsistebeilijusi į lupas tesiau savo apmastymus. Galvojau, kol galiausiai nusprendžiau. Atsistojau ir patraukiau vonios link. Vonioje atidariau spintelę ieškodama, bet kokių tablečių. Taip bus geriausia. Jaučiau savo skruostais bėgančias ašaras, bet nekreipiau į jas dėmesio. Žinojau jei daugiau apie tai galvosiu, tiesiog negalėsiu to padaryti, bus per sunku. Mano akis patraukė kažkoks geltonas buteliukas. Atidarius pamačiau, kad jame pilną mažyčių tabletyčių. Ant etikėtės buvo parašyta nuskausminamieji. Tiks? Tikriausiai, bet dėl visa ko ieškojau ir dar. Radau kažkokių vaistų neaiškiu pavadinimu. Visus susipyliau į delną ir priedo, pasiruošiau ir nuskausminamiuosius. Juk dėl to ir tai darau, nes man skauda? Skauda, bet tas skausmas ne fizinis. Mano ranka jau buvo beveik prie burnos ir jau būčiau susibėrusi visas tabletes, bet kažkas jas išmušė man iš rankų. Atsisukusi, pamačiau sutrikusį Louis. Mano akyse vis daugėjo ašarų. Nejučia pradėjau kukčioti. Ir susmukau prie spintelės.
-Harry!!!!!-isteriškai sušuko Louis ir pritupė prie manęs. Daugiau nieko negirdėjau. Jaučiausi palaušta. Jaučiausi tuščia. Nieko verta. Kodėl? Kodėl pasirodė Louis, tokiu netinkamu metu? Pajaučiau kaip kažkas mane pakelia ant rankų. Nieko nemačiau dėl stipriai užmergtų akių. Nieko negirdėjau, nes dabar tiesiog buvo per skaudu. Mano širdį užgulė toks keistas jausmas. Niekaip negalėčiau jo paaiškinti žodžiais. Tarsi ji plaktu, nors yra stipriai spaudžiama tam, kad sustotų. Tarsi ją kas būtų užgulę. Pajaučiau, kaip mane paguldo ant lovos. Ir tada aš susiriečiau į kamuoliuką. Mano mintys maišėsi.
-Camila girdi?-pasigirdo Harry balsas lyg per migla. Bet galėjau girdėti koks jis buvo sutrikęs ir išsigandęs. Jo balsas virpėjo. Aš ir vėl negalėjau nusiraminti ir jam atsakyti.
-Mes grįžom!!!-sušuko kažkas už kambario durų, bet nei vienas iš vaikinų, kurie dabar buvo su manimi, neatsakė. Aš vis kukčiojau.
-Camila, prašau nusiramink.-gal tai gali pasirodyti kiek keista, bet šie ištarti Harry žodžiai, mane kiek apramino nuramino. Jo balsas buvo lyg valtis skęstančiam laive. Aš pradėjau gyliai kviepuoti, taip bandydama galutinai nutraukti, kukčiojimą. Akių pramerkti vistiek nesugebėjau. Dabar ir nenorėjau. Kaip aš dabar galėsiu pažiūrėti jiems į akis. Juk jie stengėsi