You saved me (Harry Styles Fanfiction) (Lietuviška) Complete

Part 2

    Atsimerkiau ir net nenutuokiau kur randuosi. Šis kambarys skyrėsi nuo to kuriame visą šį laik mane laikė. Jis buvo erdvus ir be galo jaukus. Aš buvau paguldyta ant lovos ir užklota adialu. Net nenumanau, kaip į tai reguoti. Pastaruosius du metus mano lova buvo šaltos grindys. Apie pagalvę ar užklotą galėjau tik pasvajoti. Atsisėdau lovoje ir apsidairiau geriau. Kažkas lėtai atidarė duris ir pamačiau stovintį vaikiną. Šokau iš lovos ir nulekiau į tolymiausia kampą. Žinau kvailą, bet per tuos dvejus metus pradėjau visko bijoti. Jis buvo gan aukštas ir jaunas. Jo plaukai buvo garbanoti.
-Prašau nebijok.-pasakė. Aš tylėjau jis norėjo prieiti arčiau, bet pamatęs, kad susigužau iš baimės, o bijojau žvėriškai, atsitraukė. Jis priėjo prie spintos ir ištraukė kažką. Atsargiai padėjo ant lovos.
-Kur aš?-vos girdimai paklausiau. Jis išgirdo, nes jo akys vėl nukrypo į mane. Aš nesveikai drebėjau.
-Tu mano ir mano draugų namuose.-pasakė ir aš net suvirpėjau, jis tai pastebėjo.-Nebijok mes tau nieko nedarysim. Vakar kai vaikščiojom po parką išgirdom šuksnius. Na išgirdau aš. Kai pradėjau sekti pagal garsą iš toliau pamačiau tave ir tą vyra, kuris..-jis kalbėjo bet nutylo, kad pamatė mano akyse ašaras.-Tu nualpai vos tik spėjau prie tavęs prieiti, todėl parsinešėm tave čia. Tu su savimi neturėjai nieko.-pasakė.
-Taip nes nieko ir neturiu.-pasakiau tyliai drebančiu balsu, vis dar stovėdama kampe.
-Persirenk-pasakė paimdamas nuo lovos drabužius ir tiesdamas man.- Jie mano tai nežinau ar tiks.-aš dvejojau, nes kad ir ką jis sakė aš bijojau. Bijojau ne be pagrindo. 2 savo gyvenimo metus mane kankino.-Nagi imk.-paragino ir aš iš lėto ištiesusi rankas paėmiau iš jo drabužius. Ir priglaudžiau prie suplėšytos maikės. Kuri mano kūną dengė labai minimaliai.-Net yra vonia. Manau norėtum susiprausti.-aš tik linktelėjau galva ir jis išėjo iš kambario. Aš susmukau ant grindų. Drebėjau kaip epušės lapas. Nežinojau ką galvot? Ką daryt? Jei jis sako tiesą ir jie mane išgelbėjo kas dabar bus? Aš net nenutuokiu kur esu. Kur mano šeima. Tiksliau mano mama. Du metus jos nemačiau. Ir neįsivaizduoju ar ji gyva. Kai jie mane pagrobė žinojau, kad ji kažkuo susirgo. Bet konkrečių rezultatų dar laukėme. Mano akymis sruvo ašaros.... Nežinau kiek laiko ten praverkiau, bet vėl išgirdau atsidarant duris. Į kambarį įėjo vėl tas pats vaikinas. Apsidairęs aplink vėl surado mane savo akimis. Jis tikriausiai buvo nustebęs, kad kol jis buvo išėjas aš nepajudėjau iš vieto. Bet kai jis priėjo ir atsitupė greta, vėl pradėjau drebėt. Bijojau labai bijojau. Tikriausiai niekas kitas gyvenime taip nėra bijojęs kaip aš.
-Eikš stokis.-padavė man ranką ir laukė kol paimsiu. Bet aš tik susigužiau.-Na gerai nori pasedėti, pasėdim.-pasakė ir atsisėdo prieš mane. Aš stipriai glaudžiau kojas prie krutinės, nes žinojau, kad po mano dzinsais yra pakištas mano pasas, kurį nugvelbiau prieš pabėgdama, net neįsivaizdoju kaip pagrobėjai sugebėjo jį gauti. ir dar susigužiau dėl to kad bijojau.- Koks tavo vardas?-paklausė aš tylėjau. Net stengiausi į jį nežiūrėti. Bet mano akiratis tam kampe buvo labai mažas todėl tik stipriai užsimerkiau.-Tu vietinė?-paklausė. Ir supratau, kad galiu sužinoti kur esu. Todėl neatsimergdama tyliai paklausiau.
-O kur aš dabar?-vis dar vos girdimai šnekėjau.