You saved me (Harry Styles Fanfiction) (Lietuviška) Complete

Part 34

Po 4 dienų....
-Cami aš išeinu, susitiksim po poros valandų.-pasakė Perrie.
-Ikiukas.-sėdėjau ant sofos ir skaičiau, knygą. Pirmą pasitakiuse nuo lentynos. Durys atsidarė ir užsidarė. Kelias valandas būsiu viena. Bet tai manęs jau nebetrikdo.
Gerai psichologinės knygos tikrai ne man. Nesuprantu apie ką juose rašo. O jei suprantu, tai tik minimumą ir tai nežinau ar gerai. Duokit man detektyvą ar kokią meilės dramą. Tada nors suprasiu apie ką eina esmė. O čia ? dar ir pavadinimas „ar pasitiki savimi?: 100 būdų įsitikinti" iš pavadinimo, gal ir būtų, galima ką suprasti, bet turinys nors nusišauk. Kol dėjavau savo mintyse, išgirdau, kaip durys vėl atsidaro ir užsidaro.
-Perrie kažką užmiršai?-paklausiau, nepakeldama akių nuo durnos knygos. Bet kai ji nieko neatsakė šiek tiek sunerimau. Pakėliau akis. Ir.....
-Sveikute seniai nesimatėm.-pasakė jis. Kaip? Kaip jis mane rado.-Žinai prireikė nemažai laiko, kol tave radau, kol sužinojau, kada galiu rasti tave vieną. Neblogai įsitaisiai. Bet žinai, man nepatinka, kad nuo manęs pabėgai.-pasakė David. Aš šokau nuo sofos ir traukiausi kiek įmanoma toliau nuo jo.-Tu manęs bijai? Juk aš tau nieko nepadarysiu.-pasakė ir kvailai nusišypsojo.
-Kaip nedariai ir tuos du metus?-paklausiau prikimusiu ir išsigandusiu balsu.
-Kas buvo tas pražuvo.-pasakė ir pradėjo artėti link manęs. Mano visas kūnas drebėjo, kai jis įrėmė mane į kampą ir aš negalėjau pajudėti.-Atėjau, to kam tu buvai skirta.-pasakė ir uždėjo savo šlykščias lūpas ant manųjų. Bandžiau priešinti ir jam tai nepatiko.-Kale nejudėk!-sušuko.
-Priversk,- nuo lentynos griežiau kažką ir trenkiau jam per galvą, pasirodo ten buvo vaza. Buvo. Jis sudėjavo ir žengė kelis žingsnius atgal taip palikdamas man progą sprukti, tik pabandžiau pasprukti, bet ir vėl jis mane sugavo.
-Pamatysi, aš galiu tave priversti, juk priverčiau Loren pasiduoti policijai. Žinai jis man tapo kaip ir išdaviku. Norėjo pirmas pajusti tavo skonį.-pasakė ir vėl prilindo prie manęs. Aš iš kelėno trenkiau jam į tarpukojį ir pasileidau bėgti. Skuodžiau kiek įkabindama. Laiptai laiptinėję liejosi ir teko juo peršokinėti, kad nesuklupčiau.-Juk žinai, kad nepabėgsi!!-sušuko iš viršaus, taip paragindamas didinti greiti kiek tik pajėgiu. Išbėgusi į kiemą pasukau į dešinę ir nesustodama bėgau, nesidairiau atgal, jaučiau sustingsias nuo vėjo ašaras ant skruostų, bet sustoti neketinau. Jis manęs nepagaus daugiau ne. Aš negaliu ir vėl įkliūti į jo rankas. Jei taip atsitiktu, kentėčiau dviguvai nei kentėjau iki tol kol pabėgau, iki tol kol mane išgelbėjo. Bėgau įvairiais keliukais, žinau, jau supratau iškart, kad pasiklydau, bet man rūpėjo tik vienas, atsikratyti jo. Kai jau nebepajėgiau daugiau bėkti pasislėpiau už kažkokio stogelio ir pradėjau kaupti jėgas. Ilgai ramiai pabūti neteko. Išgirdau šalia esančius žingsnius. Stengiausi tyliai kvėpuoti ir neišleisti jokio garso. Jau vakaras tuoj tems. O aš Londone, mieste kurio visiškai nepažystu. Pasislėpusi buvau, gan ilgai, vakaras šiandien kaip specialiai atšalęs. Reikia kaip nors nusigauti į kokią saugią vietą, bet kur? Kaip? Po lėta ėjau link gatvės, kur vyko Londono gyvenimas, klaidžiojau iš vietos į vietą niekaip negalėdama suprasti, ko ieškau ir ką tikiuosi surasti. Kuo tolyn į naktį tuo darėsi vis šalčiau. Mano rankos nuo šalčio jau beveik mėlynos. Su maikute tokiu laiku tikrai nepatariama vaikščioti ir dar be batų. Mano kojos jautė kiekvieną aštresnį akmenuką, kuris mėtėsi ant kelio. Puse naknies taip prasitryniau visa drebėdama ir išsigązdama kiekvieno menkiausio garso. Pamažu žmonių gatvėse mažėjo, kaip ir automobilių. Stengiausi eiti tomis vietomis kur neapšviesta, kad neatkreipčiau į save dėmesio. Bet nevisada pavykdavo ir išsigandusi pasileisdavau bėgte į niekur.

Harry POV...

-Vaikinai, tai paskutinis koncertas žinot ką tai reiškia?-paklausiau.
-Kad galim grįšti mano?-paklausė Niall kramsnodamas traškučius.
-Kad pagaliau vėl pamatysi Cami.-pasakė Louis nusijuokdamas ir suskambo Zayn telefonas.
-Klausau Babe.-pasakė į telefoną ir supratau, kad šnekasi su Perrie.-Perrie nusiramink ir pasakyk kas vyksta.... Perrie?.. kokios šukės?.. kur praviros?. Perrie susikaupk!!-sušuko Zayn. Visų vaikinų veidai buvo sustingę.-Ką? Kada? Kaip? Ir tu tikrai įsitikinus, kad jos nėra?... Apžiūrėjai visur?.. gerai brangute, nueik pas kaimynus paklausk gal jie ką matė, gal ką girdėjo.. gerai nusiramink, mes sėdam į pirmą lėktuvą ir skrendam namo. Iki širdelę.-pasakė ir padėjo telefoną, jo akys sustojo ties manim.-Turim problemą.-pasakė.