You saved me (Harry Styles Fanfiction) (Lietuviška) Complete

Part 35

-Kas?-greit paklausiau.
-Perrie grįžus namo rado praviras duris, įėjusi į butą jame Camilos nerado, sakė ant grindų mėtėsi šukės, ir taip viskas išvartyta.-Maniau, kad mano galva tuoj sprogs. Kur Mila? Kas jai atsitiko? Nieko niekam nesakęs išbėgau iš užkulisių, girdėjau, klykiančias fanes, bet man buvo nesvarbu. Šokau į vieną iš išnuomotų mašinų ir visu greičiu patraukiau į oro uostą. Jai privalo būti viskas gerai, ji sakė, kad jai bus viskas gerai.
-Klausau.-pakėliau įkyriai skambantį telefoną.
-Lėtink greiti.-pasakė Liam.-mes važiuojam už tavęs. Nedaryk kvailysčių, užsimušęs Camilos nesurasi.
-Mhmm.-pasakiau ir numečiau telefoną ant sėdynės. Greičio vistiek nemažinau, kuo greičiau nuvyksiu į oro uostą tuo greičiau būsiu lėktuve, kuo greičiau busiu lėktuve, tuo greičiau pasieksiu Londoną. Tuo greičiau galėsiu surasti Mila.
Londonas Harry ir Louis butas... po nusileidimo...
-Ei sveikutė,-Puolė Perrie į Zayn glėbį.- apklausiai kaimynus?
-Taip kaimynė iš gretimo buto sakė, kad girdėjo kažkokio vyro riksmą. Jis šaukė „juk žinai, kad nepabėgsi".
-Vadinasi, Camila nuo jo pabėgo.-pasakiau.-Tai gerai vaidinasi ji sveika.
-Jei jis jos nesugavo.-pasakė Zayn.
-Ej matėt ant grindų kraujas.-pasakė Liam.-Tik nežinau ar Camilos ar to vyro.
-Ir dar aš buvau iškvietusi policija, jie jos jau ieško.-pasakė Perrie.-Ieško pagal nuotrauką iš žurnalo, nes daugiau neturėjau jokios.-greit išbėrė Perrie ji labai nervinosi
-Jei nusiramink-pasakiau, - ji atsiras.
-Aš kalta, aš užmiršau užrakinti duris.-pasakė Perrie.
-Kas jau kas tai tu tikrai nekalta. Manai jį būtų sulaikiusios durys jei jis jau nusprendė vėl sugauti Camila? Nusiramink, mes ją surasim.-pasakiau.-Aš einu jos ieškoti.
-Bet juk Londonas didelis, tu jos nerasi.-pasakė Niall.
-Aš galiu pabandyti.-pasakiau ir išėjau pro duris. Sėdau į automobilį ir pradėjau važinėti Londono gatvėmis
Camilos POV...
Jau dvi dienas miegu kur papuola niekaip nesugebu susirasti ko nors. Net nežinau, ko ieškau. Nuo veido nepasitraukia ašaros. Vėl vakaras ir vėl pradėjo šalti. Kosulys pasidarė nežmoniškas. Jaučiu kaip prakaitas teka mano kakta. Žinau, kad aš karščiuoju. Bet aš nekreipiu į tai dėmesio. Nors ir jaučiuosi išsekusi, laikausi iš paskutiniųjų.
-O aš jau maniau kad tavęs nebesurasiu.-sušuko David. Kaip? Kaip jis vėl mane surado? Pradėjau bėgti, bėgti ir vėl. Bėgau gatvelėmis, skersgatviais ir kur tik akys matė. Vėl tas jasmas kai kojos trinasi į akmenukus ant žemės. Šaltas vėjas pūčiantis tiesiai į veidą. Girdėjau greitus žingsnius už savęs. Žvėriškai bijojau atsidurti jo rankosę. Bėgau per gatvę neapsidairiusi ir tik išgirdau padangų cipimą, pasukusi galvą mano akis aptemdė automobilio šviesos. Sustingau negalėjau pajudėti. Ar mane pertrenkė? Niekaip negalėjau susivokti kas atsitiko.
-Ar tu išprotėjai?-sušuko išlipęs vairuotojas. Jis apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, bet mano mintyse lyg sugrįžo mintis apie David. Pradėjau dairyti aplink ir ieškoti jo. Kol galiausiai pamačiau jį slepiantis už mano kampo. Tada supratau vairuotojas būtų liūdininkas ir galėtų pasodinti jį į kalėjimą.-Panele ar girdi?
-Ką?-paklausiau silpnu ir kimiu balsu.
-Aš klausiau, iš kur tu?-pakartojo lėtai ir aš pradėjau verkti, kukčioti ir tai sukėlė dar didesnį kosulį. –Ej sėsk į mašiną.-pasakė ir palydėjo mane link mašinos durelių. Įsodino mane. Nežinojau ar galiu šiuo vyru pasitikėti, bet jau geriau jis nei David. –Gal galiu sužinoti kuo tu vardu?-paklausė vaikinas.-Ar bent kokios informacijos kur galėčiau tave nuvešti, gražinti į šeimą, gal pas vaikiną ar draugę?-jis klausinėjo, o aš negalėjau praverti burnos.-Gerai matau, kad tu ne itin gera pašnekovė.,.- Prie šviesoforo mašina sustojo ir aš išlėkiau iš jos, jam nė nespėjusi mirktelėti.
-Ar tu išprotėjai? Grįšk į mašiną.-pasakė jis išlipęs. Aš tik papurčiau galvą.
-A viskas aišku tu manim nepasitiki,.- aš nežymiai linktelėjau.-Tau nėra ko bijoti, šiandien tu liksi pas mane o ryt ryte aš tave nuvešių kur tu tik norėsi.- aš dvejaujau. Niekaip neprisiverčiau grįšti į jo mašiną. Buvo sunku juo pasitikėti. Bet vis dėl to nedrąsiai grįžau. Jis užvedė automobilį ir mes pajudėjome. Likusi laiką kol jis vairavo vyravo tyla. Kol galiausiai sustojome prie dviaukščio namo. –Gerai atvažiavom.-jis padėjo man išlipti iš mašinos ir palydėjo iki durų, jas greit atrakino ir įleido mane į vidų. Stovėjau kaip įbesta.
-BreAnna aš grįžau!!-sušuko jis. Iš antro aukšto tekina nusileido kokių keturiolikos, trylikos metų mergaitė.
-Tėti labas, laukiau tavęs.-pasakė ir apkabino jį.-Kas ji?
-BreAnna ši mergina šiąnakt pasiliks pas mus, gali nueiti paimti jai patalyne?-paklausė.
-Gerai, bet ji matyta.-pasakė mergaitė. Ir aš suvirpėjau.
-Tikrai? Kur?-paklausė vyras.
-Nežinau, jei prisiminsiu pasakysiu.-tarė ir užbėgo į antra aukštą. Ta mergaitė tikrai miela, bet kur ji mane galėjo matyti? Juk aš retai, kur išeinu. Ir tai trumpam.
-Mano vardas Jack. Kaip jau supratai ten mano dukra BreAnna. Būtų lengviau jei žinočiau tavo vardą.
-Camila.-pasakiau tyliai ir jis linktelėjo. Jis aplink mane vaikščiojo lėtai ir nedarydamas jokių staigių judesių. Padarė man karštos arbatos ir paklojo sofą, kad galėčiau pamiegoti. Atsigulusi, vis galvojau, kaip noriu, kad šalia būtų Harry. Vis kažkur girdėjau garsus. Manau, kažkas dar buvo virtuvėje ar bent jau nemiegojo ir kažką dirbo. Mane gązdino kiekvienas garselis. Vis niekaip negalėjau nusiraminti. Tai ir vėl kartojasi, negi aš jau nebegalėsiu ramiai gyventi?