Norėjau, kad visa tai būtų netikra.
Sarika žiūrėjo man tiesiai į akis. Kol ji nepradėjo kalbėti, laikas tarsi sustojo, o mano galvoje mintys tiesiog virė. Jaučiausi išduota ir įskaudinta. Ir nors iš tiesų nebuvau artima su šia moterimi, maniau, kad galiu ja pasitikėti.
Tačiau mane apgavo mano pačios nuojauta.
- Kai mane paskyrė į Konstantino akademiją, pirmiausia susipažinau su tavo tėvu,- prabilus Sarikai laikas sugrįžo į įprastą tėkmę.- Norėjau tapti ne tik akademijos bibliotekininke, domėjausi elementais ir jų valdymu, todėl siekiau profesorės darbo. Po dviejų metų būčiau galėjusi bandyti laimę, o tuo tarpu daug mokiausi ir padėjau tavo tėvui su jo elementu. Harko motina jau buvo mirusi, o ji vienintelė jo šeimoje gebėjo valdyti mėlynąją ugnį. Tuo metu jam buvo dvylika, tad jaučiausi lyg vyresnėlė jo sesuo. Buvome artimi, nes aš jį supratau, supratau jo norą būti atsiskyrėliu. Suvokiau, kad tai geriausia išeitis susikaupti ir įgauti visišką savo elemento galią. O dar geriau, kai atsiskiri nuo žmogiškų jausmų.
Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo Sarikos akių, kurios man jau pradėjo rodytis raudonos. Man buvo silpna, galva tvinkčiojo. Tačiau privalėjau išklausyti šios moters.
-Bandžiau apie tai pasikalbėti su Harku. Apie galimybę pajusti tikrą laisvę valdant elementą ir kad tai nėra tas pats žmogiškumo atsisakymas, kas reikštų sužvėrėjimą. Bet tavo tėvas nesutiko su manimi ir visai atitolo, kai paskutiniais metais akademijoje pasirodė Mida - tavo motina. Ji atvyko su raganomis, kurioms tarnavo. Mida irgi buvo atsiskyrėlė, nuolanki raganoms, tačiau Harkas įžvelgė joje kovotoją. Jis man nieko nepasakojo apie merginą raganą, kad jie labai suartėjo, tačiau kartais išgirsdavau jo pyktį, kad Mida negali nepaklusti savo šeimininkėms. Jis ją ragino pasipriešinti, bet Mida taip ir išvyko su raganomis. Nes tavo motina žinojo apie tai, ką aš buvau tik neseniai atradusi. Ji manė, kad jai išsidanginus kartu su raganomis, viskas bus pamiršta.
Sarika pakilo. Sekiau ją įtemptu žvilgsniu. Akies krašteliu nužvelgdavau sunkiai alsuojantį Magnusą ir aršiai nusiteikusį Enohą. Mano kūną surakino nematomos grandinės. Jos neleido man pajudėti, tad nesuvokiau, ar tai mano pasąmonė, ar mane taip veikė suvokimas, kad jis čia. Vampyras subjaurotu veidu ir pabaisos akimis.
Jį ir mane kažkas siejo. Kitų vadinamas Valdovu, vampyras gebėjo pasiekti mane savo mintimis. Tai nebuvo įtaiga, tai priminė kažkokį ryšį, kuris paprastai būna tarp sergėtojo ir kilmingojo. O galbūt aš klydau.
Sarika priėjo man iš kairės. Vladenas tuomet pasitraukė arčiau Enoho. Moteris pasilenkė prie manęs pasiruošdama kažką pasakyti.
-Norint prikelti vampyrą, reikia ypatingo pasiruošimo. Raudonieji kadaise sugebėjo prikelti savo valdovą. Tačiau jis buvo per silpnas. Kodėl?- Sarika atsitiesė. Norėjau pažvelgti į ją, bet mano kaklas buvo sukaustytas.- Nes jis buvo toks pat, kaip ir jo pasekėjai - silpnas, nuo kitų priklausomas žvėris. Mūsų Valdovas buvo prikeltas tikrų vampyrų ir mėlynosios ugnies. Tad jis mums parodė, kaip susigrąžinti savo tikrąją prigimtį ir valdyti ne tik mirusius, bet ir gyvuosius.
Tą akimirką pajutau, kaip oras plūsteli man į veidą. Prispaudžiau nugarą prie kėdės atlošo. Mane pasiekė šaltis, o tada priešais save išvydau Valdovą. Jis buvo paslėpęs dalį veido sidabriniais plaukais, taip pat gobtuvas metė šešėlį ir trukdė aiškiai pamatyti jo šiurpias akis. Visgi jis atrodė atjaunėjęs. Nepaisant jo blyškios odos, kuri vietomis buvo susiraukšlėjusi, Valdovas labiau priminė žmogų nei tą kartą, kai išvydau jį regėjime.
Krūptelėjau instinktyviai ketindama pašokti nuo kėdės, bet Sarika suėmė mane už pečių. Jos pirštai įsirėžė į mano odą. Tuo metu Valdovas papurtė galvą ir moteris lėtai, tarsi neužtikrinta mane paleido. Nejaugi jie visi buvo ištikimai pavaldūs šiam padarui? Juos tikrai turėjo veikti jo įtaiga ar kažkokia galingesnė minčių jėga. Niekada nesuvokiau, kaip galima taip aklai paklusti kažkam, kas suteikia tau galios, bet tuo pačiu tave valdo lyg marionetę.
Valdovas giliai įkvėpė ir prisimerkė užversdamas galvą. Gobtuvas nenukrito nuo jo galvos, bet tuo metu pusę veido dengiantis randas matėsi kaip niekad aiškiai. Sužalotoji dalis tarsi atskleidė jo tikrąją prigimtį. Kad jis iš tiesų pavojingas nakties padaras, galintis priversti kitus jam paklusti.
-Jau seniai nebuvo taip gera jausti mėlynosios ugnies energiją visai šalia savęs,- prabilo Valdovas ir įbedė nežmoniškas akis į mane. Jos iš tiesų buvo raudonos ir stiklinės tarsi nieko nereginčios.- Nuo tada, kai man pasirodei, Titanija, sustiprėjau akimirksniu.
-Valdove, mes paruošėme jums kai ką,- įsiterpė Vladenas. Grįžtelėjau į jį. Vaikinas rodė į Magnusą ir į Enohą.
-Ak, nuostabu, aš toks alkanas,- atsiduso raudonakis vampyras ir sudėjo rankas tarsi maldai.- Titanija, būsiu geras, kadangi taip lengvai man pasidavei ir leisiu pasirinkti, kurį atiduosi man. Aiškiaregį ar grynakraujį? Tiesą pasakius, nemėgstu grynakraujų, žmonių kraujas man vertingesnis, bet įvertinsiu tavo pasirinkimą.
Enohas, kaip visada sumanė pasielgti kvailai, ir jau ketino pulti, bet jį sulaikė Vladenas. Išplėčiau akis negalėdama suvaldyti nerimstančios širdies. Magnusas jau ir taip buvo leisgyvis, jis nenusipelnė patirti tokio siaubo. Kaip ir Enohas. Jam nereikėjo eiti su manimi. Per mane jie abu susidūrė su pavojumi savo gyvybei.
-Tu svarstai,- permatė mane kiaurai Valdovas.- Žinoma, kilmingajam jauti sumišusius jausmus, nori nenori galiausiai su kažkuo suartėji, o aiškiaregys tiesiog paprastas žmogus, kuriam jauti gailestį, nes jis priėmė tave į savo namus, nors aiškiai suvokė, kad atsineši su savimi nelaimę. Esi geros širdies, Titanija. Galbūt todėl Zakeriui nepavyko tavęs palenkti mūsų pusėn, o jis ir pats buvo tau per silpnas.
Valdovui paminėjus Zakerio vardą sugniaužiau kumščius. Zakeris nebuvo per silpnas. Jis nepasidavė šiam padarui, tik aš nespėjau jo išgelbėti.
-Gerai, tuomet atleidžiu tave nuo pasirinkimo ir renkuosi abu,- neišlaukęs nutarė Valdovas.- Pradėsiu nuo grynakraujo, kurio tau tikrai nebereikės savo pašonėje.
Tą akimirką mano galvoje tarsi kažkas trūko. Atrodė, kad šoku link vampyro, tačiau iš tiesų nespėjau pakilti. Enohas suėmė už Vladeno rankos, kuri spaudė jo petį, ir ją išnarino patraukdamas į save ir tada į šoną. Tuomet vaikinas atsistojo ir savo oro elementu pakėlė vampyrą prie lubų. Tada visa jėga paleido jį žemyn.
Valdovas žiūrėjo į jį suraukęs kaktą.
-Priešintis man labai kvaila.
Tai pasakęs jis privertė Enohą vėl atsisėsti. Vaikinas negalėdamas savęs kontroliuoti įsitempė ir krestelėjo ant kėdės. Tuo tarpu Vladenas iškreiptu iš įniršio veidu kėlėsi nuo žemės.
-Tačiau padarei man įspūdį.- Valdovas pasilenkė prie Enoho ir suėmė už galvos abejomis rankomis.- Privalai prisijungti prie manęs.
Suvokusi Valdovo ketinimus pašokau iš vietos. Negaliu leisti tam vampyrui užvaldyti Enohą taip pat, kaip ir Zakerį. Sulaikiau savyje sugniaužusi visą baimę. Būdama vienintelė vampyrė tarp žmonių, jaučiausi pasitikinti savimi ir dariau, ką noriu, lengvai apgaudama žmogaus protą. Visgi įtaigos bandymas ant jausmus praradusio vampyro buvo nesėkmingas. Ir tuomet suvokiau, kokia esu silpna ir nereikšminga. Bet taip manyti buvo klaidinga. Ne be reikalo gavau pakvietimą į vampyrų akademiją, kurioje mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jeigu būčiau susitaikiusi su nežinia, nebūčiau susidūrusi su tikra baime. O tai nebūtų manęs užgrūdinę ir sustiprinę.
-Paleisk juos abu, juk tau reikia tik manęs,- ryžtingai ištariau panaudodama įtaigą. Kai nematai kito akių, tai padaryti kur kas sunkiau. Pirmą kartą bandžiau įtaigą mintimis, tad nebuvau tikra, ar išvis tai įmanoma.
Vampyras pasuko galvą į mane. Jis atrodė suirzęs, todėl privertė dar labiau išsigąsti. Tačiau staiga Valdovas sumirksėdamas krustelėjo galvą ir pažiūrėjo į Enohą. Nurijau susikaupusį baimės gniužulą. Kažkas tą akimirką nutiko. Mano įtaiga paveikė jo mintis ir porai sekundžių jį išblaškė. Tai tikriausiai suveikė dėl to keisto ryšio, panašiai kaip per regėjimą, kuris atrodė pernelyg tikroviškas. Vampyras nesuprato, kas nutiko, nes vėl atsisuko į mane, nepaleisdamas Enoho, ir mostelėjo ranka priversdamas mano raumenis sutrūkčioti.
-Nesikišk, Titanija,- piktai rėžė vyras, kai atsisėdau negalėdama savęs kontroliuoti.- Esi ypatinga tik todėl, kad tavyje yra tai, ko man reikia.
-Tu negausi iš manęs nieko,- atkirtau, tikėdamasi, kad galėsiu pažiūrėti jam tiesiai į jo plėšrūniškas akis.- Mėlynoji ugnis paklūsta tik man.
Nebuvau tikra, ar tai visiška tiesa. Be to, nesuvokiau, kodėl aš esu tokia svarbi. Tačiau pasitikėjimas savimi veikė. Valdovas kreivai šyptelėjo. Jis stengėsi neparodyti savo pasekėjams, kaip lengvai susinervino.
-Enohai,- vis dėlto ištarė jis, visiškai nusisukdamas nuo manęs. Pasirodo, vampyras žinojo vaikino vardą. Tai padėjo jam sutelkti jo dėmesį į save.- Prisijunk prie manęs. Tu galingas, bet gali būti dar galingesnis. Tu nenori būti kaip tavo tėvas, gyventi tarp kitų kilmingųjų ir naudotis privilegijomis, už kurias reikia mokėti paklusnumu kažkokiai nusususiai tarybai. Tau nereikia sergėtojo, nes gali kovoti ir vienas. Gali apginti tau svarbius žmones.
Netikėtai Enohas nustojo spurdėti ir priešintis Valdovo valiai. Vaikinas beveik nemirksėjo paskendęs Valdovo akių raudonyje. Įtempiau raumenis. Negalėjau judėti lyg sapne, kai bandai nuo kažko bėgti, bet judesiai apsunkę ir vangūs. Mano kūnas buvo nebe mano. Kaip ir Enohas pamažu tapo nebe savimi.
-Įrodyk, kad esi vertas mano pasakytų žodžių,- toliau kalbėjo Valdovas. Sukandau dantis vaduodamasi iš įtaigos. Atrodė tarsi mano oda plėštųsi nuo kaulų.- Paragauk žmogaus kraujo, išsiurbk jo esybę, kaip darydavo mūsų protėviai...
Nespėjus Valdovui pabaigti iškėliau rankas lyg atitraukusi jas nuo magneto ir paleidau tiesiai į vampyrą mėlynosios ugnies liepsnas. Atlaikydama jėgos srovę atsistojau. Buvau pasirengusi sutikti skausmą, bet vietoj to nejučia pajutau silpnumą. Tokią elemento galią naudojau pirmą kartą po regėjimų, tačiau tai neturėjo taip manęs paveikti. Susvyravau suklupdama, bet išsilaikiau ant kojų. Nuleidau rankas, o mano akyse aptemo. Balsai prislopo. Valdovas stovėjo priešais mane rimtu veidu. Jis kažką man padarė. Jis tarsi atidūrė mano galvoje. Regėjau neatpažįstamus vaizdus. Girdėjau juoką ir verksmą. O tada viskas nutrūko. Prisimerkiau susiimdama už galvos. Slopumas nepraėjo, bet kai atsimerkiau Valdovo priešais mane nebebuvo. Mane supo triukšmas. Vampyrai, o tarp jų Vladenas ir Sarika kažką puolė, gynėsi. Kambaryje pasidarė ankšta. Ištiesiau rankas jausdama, kaip griūnu. Regėjau vyro siluetą. Jis buvo tikras ir sulaikė mane už alkūnės. Tačiau tuomet netekau sąmonės, nespėjusi įsitikinti, ar Enohas netapo vienas iš jų...
Autorės žodis: Grįžtu pamažu. Po tokios pertraukos sunku sugrįžti prie istorijos ir jos įvykių. Galbūt nepasiekiau maksimumo, bet džiaugiuosi parašiusi šį skyrių. Kaip gera laisvai lieti mintis... Esu jums be galo dėkinga už kantrybę. Pasirodo, net man trumpam dingus iš Wattpad pasaulio skaitytojai manęs nepamiršta :) (Ačiū tiems, kurie įvertino mane nominuodami konkurse!). Kol kas dar manęs laukia paskutiniai pasispardymai su mokslais, bet tai jau tikrai paskutiniai gyvenime :D Taigi turėčiau greitai grįžti ilgam ir su naujomis istorijomis!