17.

889 115 3
                                    

Iškart suvokiau, kad kažkas kažką užpuolė. Paniką tvardantys mokiniai puolė padėti sužeistajam, o kiti bandė ieškotis pagalbos patraukdami iš miško.

-Titanija,- pamatė mane Madėja. Ji priėjo arčiau.- Koks siaubas... Raudonieji užpuolė Rajaną.

Pažvelgiau į apsuptą merginos kūną. Jis buvo smarkiai sumaitotas lyg patys žvėrys ją būtų sudraskę. Štai ir vėl raudonieji peržengė savo sukurtas ribas.

-Ji negyva,- tarė vienas iš mokinių. Keli iš jų pasitraukė, todėl galėjau įžiūrėti nukentėjusios veidą.

-Tai Enoho sergėtoja,- ištariau jausdama, kaip suveržiama mano krūtinė.- O kur jis pats?

Madėja irgi sukluso suvokusi, kad jei jau sergėtoja buvo taip žiauriai užpulta, vadinasi ir jos kilmingasis galėjo nukentėti.

-Kažkas matė, kaip ji bėgo iš tos pusės,- parodė ranka Madėja priešais mudvi.

Pradėjau eiti link ten. Lenkdama eglių šakas ėjau vis tolyn. Madėja sekė man iš paskos. Buvau įsitempusi nuo galvos iki kojų. Nežinia, kur galėjo tykoti raudonieji ir ieškoti naujos aukos. Jų staigus sužvėrėjimas buvo panašus, kaip ir Beufortų puotoje. Jei kalbos apie tai dar nepasklido, turėčiau užsiminti direktorei Liutarijai. Toks raudonųjų elgesys tapo itin pavojingas vampyrų visuomenei.

Netrukus išvydau pažeme šviečiantį žibintuvėlį. Netoli jo gulėjo Enohas. Vaikino šonas smarkiai kraujavo, jis laikė prispaudęs rankas ir dūsavo iš skausmo.

Norėjau atsisukti, pasakyti Madėjai, kad pakviestų pagalbą, tačiau merginos už manęs nebuvo. Akimirką sutrikau, tačiau vėl atsisukau į Enohą. Vaikinas prisimerkęs kilstelėjo galvą.

-O, čia tu.- Net ir kamuojamas skausmo, jis sugebėjo manęs nemėgti.

Prikandusi apatinę lūpą atsiklaupiau prie Enoho. Padėjau žibintuvėlį nukreipdama taip, kad apšviestų vaikiną.

-Patrauk rankas,- paliepiau nuleidusi akis. Patryniau savo atšalusias rankas, tuomet nusivilkau džemperį. Laimei, kad jis nebuvo mano mėgstamiausias, todėl nesigailėsiu sutepusi jį krauju.

Enohas patraukė kruvinas rankas. Jo šviesiai mėlyni marškinėliai dar labiau išraudo ties žaizda. Pakėliau juos, apsunkusius nuo kraujo.

-Kas tave užpuolė?- paklausiau žiūrėdama į žaizdą. Ji buvo pernelyg tvarkinga, kad tai būtų padaręs raudonasis.

-Nežinau, kažkas trinktelėjo man į veidą. Pamečiau žibintuvėlį ir tada pajutau aštrų skausmą pilve,- nupasakojo Enohas. Jis giliai kvėpuodamas padėjo galvą ant žemės. Matydama, kaip kraujas sunkiasi iš žaizdos, užspaudžiau ją savo džemperiu.- Rajana pabėgo surasti pagalbos.

-Ją sudraskė raudonieji. Mirtinai,- ištariau pažiūrėjusi į Enoho veidą. Norėjau suprasti, ar jam bent kiek buvo svarbi jo sergėtoja. Vaikinas visgi susiraukė sukąsdamas dantis. Tai galėjo būti ir dėl skausmo, bet galbūt tai tik padėjo nuslėpti tikruosius jausmus. Prarasti sergėtoją buvo kur kas skaudžiau sielai nei kūnui. Tačiau turint omenyje, kad Enohas nesugyveno su savo sergėtoja, judviejų ryšys irgi galėjo būti silpnas.

Pakėliau trumpam krauju persisunkusį džemperį. Dabar žaizda matėsi kur kas geriau. Ji buvo apsitraukusi juoda plėvele.

-Tai peilio dūris, - pasakiau žvelgdama į širdžiai nemalonų vaizdą.- Tave užpuolė ne raudonasis.- Nebuvau sužalojimų žinovė, bet buvau pakankamai prisižiūrėjusi filmų. Be to, raudonieji paprastai draskydavo.- Ir žaizda labai gili. Jeigu tuoj kas nors nepasirodys, gali smarkiai nukraujuoti.

Kraujo karasWhere stories live. Discover now