18.

960 118 21
                                    

Enohas iš tiesų manęs vengė. Vos tik kur nors mūsų keliai susikirsdavo, vaikinas apsimesdavo, kad aš neegzistuoju ir praslysdavo lyg tebūčiau siena. Žinoma, ir aš nelindau į akis, tačiau turėdama galimybę paslapčia jį nužvelgdavau.

-Puikiai atpažįstu tą tavo skvarbų žvilgsnį,- tarė Zakeris atkreipdamas mano dėmesį. Pasukau akis į jį. Šiuo metu sėdėjome lauke, ant suolo, ir bandėme atlikti chemijos užduotis belaukiant pirmosios pamokos, kuri turėjo vykti didžiojoje salėje. Rodos, kažkoks profesorius iš kitos vampyrų akademijos parodys keletą triukų susijusių su elementų valdymu.

-Ir ką jis reiškia?- skeptiškai paklausiau kilstelėdama antakį.

-Ne ką reiškią, o į ką tas tiriantis žvilgsnis nukreiptas.

Zakeris reikšmingai linktelėjo.

-Enohas vakar neteko savo sergėtojos,- pasakiau nė kiek nepasimesdama.- Be to, jis pats buvo užpultas Žinoma, kad man įdomu, kas dabar jam bus.

-Tu išgelbėjai jam gyvybę mėlynąja ugnimi, kas dar Enohui gali geriau nutikti,- pasakė Zakeris. Išgirdau jo užslėptą susierzinimo gaidelę. Nežinau, kodėl jam tai papasakojau. Tą akimirką tai atrodė, kaip būtinas veiksmas.

-Taip, aš išgelbėjau jam gyvybę,- pakartojau patvirtindama.- Ir kodėl tau tai trukdo?

Primerkiau akis žiūrėdama į vaikiną. Šis prikando lūpas ir nuleido žvilgsnį.

-Man netrukdo, tiesiog stebiuosi, kaip tau pavyko tai padaryti. Esi tikrai pažengusi į priekį, Titanija. Pasirodo, gali daug daugiau nei pati manai,- Zakeris staiga nukreipė savo pilkų akių žvilgsnį į mane.- Ir tai dar viena priežastis, kodėl turėtum užgožti žmogiškumą. Laikas bėga. Turi tai padaryti greičiau nei Liutarija ar tavo dėdė suras raganą, kuri paslėps tavo elementą.

Užkišau už ausies erzinančiai lendančią plaukų sruogą. Nieko neatsakiau Zakeriui apsimesdama, kad neva laukiu tinkamo meto. Vaikinas prieš kelias dienas pradėjo mane spausti, nors iš pradžių pats vijo šią mintį. Visgi tai nebuvo greitas sprendimas. Tai galėjo nulemti visą mano gyvenimą. O jei nepavyks? Jei tas nekaltas žmogiškosios pusės užgožimas, pavirs kažkuo baisiau? Tapdama pilnaverte grynakrauje su paslėpta žmogiškąja puse galiu prarasti save ir virsti pabaisa. Būtent todėl Zakerio spaudimas veikė mane nerviškai.

-Rodos, jau visi pradėjo skirstytis į pamoką,- tariau pastebėjusi einančius vidun į akademiją mokinius.- Paskubėkime, kad galėtume užsiimti geras vietas.

Pakilau nuo suolo susidėdama greitai viską kuprinę. Jaučiau Zakerio žvilgsnį, tačiau stengiausi nesusidurti su jo akimis. Jis tikriausiai padarytų viską, kad įtikintų mane šiam svarbiam žingsniui. Šis jo ryžtas, rodos, kasdien vis augo, nuo tada, kai pradėjau lankytis pas Valaskezus, tai yra, labiau bendrauti su kilmingaisiais. Žinoma, jis dar nežinojo apie treniruotes su Hilerija Von Vestorn.

Tylėdami žingsniavome iki salės, kai netikėtai išvydome šurmulį tarpduryje. Salės durys buvo plačiai pravertos, o ištempti mokinių kaklai atspindėjo begalinį smalsumą. Iš pradžių pamaniau, kad juos nustebino profesorius, tačiau tik prasispraudusi pro duris supratau, jog tai ne nuostaba, o siaubas jų veiduose.

Virš salės pakylos, pačiame priekyje, kur neseniai vyko sergėtojų įšventinimo ceremonija, pririštomis rankomis kabėjo negyvas vaikinas. Jo gerklė buvo perpjauta, o kraujo upė tekėjo iš žaizdos per visą kūną ir ant grindų jau buvo susidariusi nemaža bala.

-Tučtuojau atsitraukite,- sudrausmino direktorė Liutarija. Ji rankomis liepė mokiniams trauktis atgal. Netrukus pasirodė ir akademijos sergėtojai.

Kraujo karasWhere stories live. Discover now