Kraujo karas

36.

Išbėgau į lauką, norėdama pamatyti, kas vyksta. Enohas buvo šalia manęs. Abu stebėjome, kaip mano tėvo žmonės klupdo į liniją sugautus Valdovo pasekėjus. Iš viso suskaičiavau šešis. Tačiau tarp jų nebuvo Sarikos ir Vladeno.

Pats Valdovas buvo vedamas mano tėvo ir kito vampyro. Mano širdis nustojo plakusi. Atrodė lyg būčiau apgaubta košmaro. Tarsi viskas netikra. Tik ramus, savimi pasitikintis Valdovo žvilgsnis.

Jo akys nebebuvo raudonos. Tamsios, bet ne juodos. Beveik žmogiškos. Visgi randuotas veidas išdavė, kad jis nėra žmogus. Norėjau įlįsti į jo galvą ir suvokti, kas joje dedasi. Kokie jo tikslai? Kodėl jis pasidavė? Tarsi tai būtų jo žiauraus plano dalis...

Valdovas nesipriešindamas leidosi vedinas iki automobilio tamsintais langais. Nejučia sugavau jo žvilgsnį. Norėjau atitraukti akis, tačiau buvau lyg užhipnotizuota. Mane veikė baimė. Net rodėsi, kad Valdovas klastingai šypsosi, bet galbūt tai tebuvo mano galvoje.

-Titanija,- mano ausis pasiekė griežtas tėvo balsas. Apsidžiaugiau, kad jis mane išvadavo nuo kaulus sukaustančio Valdovo žvilgsnio.- Važiuokite kartu su Liutarija, aš vyksiu su Egorijumi.

Harkas nelaukė mano sutikimo. Jis tuoj pat pasitraukė sėsti į mašiną. Tikriausiai šiuo metu tėvo rūpestis dėl mano nepaklusnumo nebuvo svarbiausias. Nulydėjau jį akimis, kol galiausiai Liutarija pakvietė į mašiną.

Kai grįžome į Rato būstinę, Harkas jau buvo uždaręs Valdovą viename iš seno namo kambarių, kurį atskyrė sunkios metalinės durys. Nemačiau, kaip jį ten nuvedė, bet girdėjau kalbant kitus vampyrus, kad Valdovas dabar neištrūks. Nesuvokiau, kodėl jie buvo tokie užtikrinti. Valdovas buvo nenugalimas. Ir vien tai, kad jis buvo kur kas arčiau manęs nei bet kada, neleido man nurimti.

-Titanija!

Grįžtelėjau atgal. Į mane kreipėsi Harkas. Jo veidas buvo paniuręs, tačiau nuožmus. Gal vis dėlto jis suvokė, kad Valdovo sugavimas nereiškė pergalės, o tik dar blogesnę situaciją.

-Mums reikia pasikalbėti,- tarė jis, kai priėjau arčiau.- Tavo draugas tegu kol kas pasilieka su Leonu.

Harkas mostelėjo lieso sudėjimo vampyrui, kurio tamsūs plaukai buvo sukelti viršun, o šonuose išskutinėti lyg tatuiruotės. Enohas žiūrėjo į jį nepatikliai, bet neprieštaravo ir ėjo kartu su Leonu. Žvelgiau pavymui. Tikriausiai jie norės įsitikinti, ar vaikinas nėra paveiktas Valdovo ir ar neveikia išvien su juo. Tiesą pasakius, man pačiai buvo neramu dėl Enoho, o jis man tikrai neišsikalbėtų.

Ėjau paskui Harką į tą patį kabinetą, kur pirmą kartą jį išvydau. Vyras leido man sėstis ant odinio krėslo, o pats sukryžiavęs rankas pasirėmė į stalą priešais mane.

-Egorijus nėra joks Valdovas, kokiu jis dedasi, tačiau aš ir tavo motina prisidėjome prie to,- pradėjo Harkas.- Egorijus buvo mano draugas akademijoje. Kai atitolau nuo šeimos, jis man padėjo sunkiu laikotarpiu. Vėliau neseniai pradėjusi dirbti akademijos bibliotekininkė ir literatūros mokytoja Sarika paėmė mus į savo globą. Nenorėdamas grįžti namo, leisdavau ištisas dienas bibliotekoje, o Egorijus irgi turėjo savų problemų. Jo tėvas buvo kilmingasis, o motina lampyrė. Kadangi tokia šeima negalėjo egzistuoti, Egorijaus tėvas pasirinko savo kilmę vietoje šeimos, todėl motina pasitraukė gyventi nuošaliau kartu su kūdikiu ir pati viena užaugino sūnų. Tad Egorijus suprato mano situaciją, kai likau be motinos, kuri vienintelė buvo mano tikroji šeima, nes savo tėvui nelabai rūpėjau.

Harkas buvo lygiai toks, kokį ir įsivaizdavau iš Sarikos pasakojimų - santūrus, atsiskyrėlis. Lygiai kaip ir aš. Bent dėl vieno dalyko ji nemelavo. O štai Valdovas, pasirodo, visai nebuvo prikeltas senas vampyras, kaip maniau.