Kraujo karas

5.

Kad akademijoje pasirodė naujokė, visi iškart pastebėjo. Lyg plėšrūnai suuodė savo auką. Papilnėjus koridoriams visų smalsūs ar priešiški žvilgsniai buvo nukreipti į mane.

-Paprastai į naujokus taip neatkreipiamas dėmesys,- pratarė Zakeris, kai vedė mane į magijos pamoką. Kai sužinojau, kad tai yra normalus vienas iš akademijoje mokomų dalykų, mano smegenys sprogo pažerdamos konfeti. Magijos pamoka... Tai skambėjo taip keistai. Ir gana kietai.- Tačiau jie tikriausiai jau žino, kad tu palaidūnė vampyrė, ilgą laiką ieškota kilmingosios šeimos palikuonė bei turi žmogaus kraujo. Čia žinios perduodamos žaibo greičiu.

-Dievaži, nemaniau, jog tai taip bus išskirta,- sušnibždėjau labiau sau. Nepabijojau ir apžvelgiau visus smalsuolius parodydama, kad nėra reikalo į mane vėpsoti.

-Na, vampyro turinčio žmogaus kraujo čia nebuvo beveik keturiasdešimt metų. Be to, tu turi kilmingųjų pavardę, o tai tikrai tave išskiria,- žvilgtelėjo į mane Zakeris.

-Koks skirtumas, kokia mano pavardė,- kilstelėjau vieną antakį.

-Kitiems tu konkurentė.

Pasukau galvą į Zakerį. Vaikinas sakydamas tiesą linktelėjo. Tačiau negalėjau patvirtinti, kad tai buvo teisybė. Niekada nebuvau išmatavusi savo jėgų prieš kitą vampyrą. Manęs niekas netreniravo, o ką kalbėti apie kažkokį elementą, kurį tik sapnuoju.

-Ir jie iškart tai gali nuspręsti?

-Akademijoje daug kilmingųjų ir lampyrų mėgstančių parodyti savo galias. Čia ne visi tokie, kokie dedasi,- paaiškino Zakeris.- Kiekvienas nori būti geresnis už kitus, o tu esi ta, kuri tam gali sutrukdyti.

Priblokšta pažvelgiau į vaikiną. Taigi aš papuoliau į liūtų narvą ir man reikėjo įrodyti, jog šią vietą užsitarnavau. O dangau, tai buvo kur kas baisiau nei žmonių mokykla, kurioje tiesiog išlaikydavai savo vietą niekam nelįsdamas į akis.

-Tai žiauru...- sumurmėjau nerasdama tinkamesnių žodžių.

-Nesijaudink, svarbiausia, kad turi mane,- mirktelėjo Zakeris ir žaviai šyptelėjo. Stebėjausi, koks jis draugiškas ir kaip greitai įtraukė mane į savo draugystės ratą. Bent jau supratau, kad tai tik draugystės ratas.

Taigi pritapti prie kitų vampyrų buvo viena, o išmokti tai, kas vyksta vampyrų pasaulyje buvo kita. Pavyzdžiui, vos tik atsidūriau magijos pamokoje sužinojau, jog tai praktika su savo elementais.

Tą sekundę, kai mokytoja pasakė, ką šiandien veiksime, nesmagiai pasimuisčiau. Tikriausiai visi čia esantys mokėjo valdyti savo elementus, o aš jaučiausi lyg nevėkšla. Nors ir Liutarija davė žinią magijos mokytojai, kad aš tik stebėtoja, visgi kiti nieko nežinojo apie tai, jog aš net normaliai nesuprantu, kas per vienas yra elemento valdymas.

-Kodėl taip spurdi?- paklausė Zakeris pasilenkęs prie manęs.- Čia nieko neketina nulinčiuoti.

Sukryžiavusi kojas, kad šios nedrebėtų, pasisukau į vaikiną.

-Kokį elementą valdai?

-Ugnį,- tuoj pat atsakė jis ir ištiesęs delną parodė ugnies liepsną.- Tai mano stiprioji savybė. Mano fizinis pasiruošimas ne itin geras.

Staiga visas mane nerimas dėl pamokos pradingo. Manyje įsivyravo arkties speigas. Būti vampyre ir tikėti, kad nesi viena, man buvo labai įprasta. Tačiau pamatyti, kaip vaikino delne atsiranda ugnis, karšta tikra ugnis, pribloškė mane iki giliausių pasąmonės užkampių.

-Taigi...- loštelėjau nepatikliai žvelgdama į liepsnojančią ugnį.- Tai vadinama elemento valdymu?

-Tai jau elemento valdymo pradžia,- šyptelėjo Zakeris užgniauždamas delną.- Paveldėjau ugnies elementą iš savo motinos. Ji buvo vienos kilmingosios šeimos vaiko mokytoja, tad nelabai naudojosi savo elementu.