Kraujo karas

40.

Egorijus paleido mano tėvą. Tačiau tik dėl to, kad galėtų pričiupti mane.

-Kaip tu gali tai žinoti?- jo balsas tarsi surakino mano kūną. Negalėjau pajudėti, manyje vėl išplito baimė.- Tu tik vaikas. Net nesuvoki, ką tai reiškia.

Egorijaus keliama baimė pasiekė kaklą. Kilstelėjau smakrą lyg bandydama įkvėpti paskutinius deguonies likučius.

-Sarika laiko tave silpnu dėl užsilikusių jausmų, bet iš tiesų tu esi stiprus, kadangi net ir patyręs tokias nežmogiškas kančias, sugebėjai išsaugoti žmogiškumą,- kalbėjau nepaisydama Egorijaus smaugimo. Vampyras kilstelėjo ranką, taip stipriau nematoma jėga suverždamas man kaklą.- Kai Sarika pasakė, kad tu sentimentalus, pradėjau suvokti, jog pats stipriausias jausmas, kuris trukdytų visiškai atsisakyti žmogiškumo yra meilė. Todėl ir negalėjai tapti visišku žvėrimi.- Kostelėjau suspausdama tvirčiau kumščius. Kvėpuoti darėsi sunkiau.- Iš pradžių pamaniau, kad mylėjai mano mamą, bet tai buvo vampyrė, ar ne?

Egorijus susiraukdamas žengtelėjo artyn manęs. Jis iškėlė ranką taip priversdamas mane užsičiaupti. Žioptelėjau, mano akyse pradėjo temti. Visgi nenorėdamas manęs iškart pribaigti vyras atleido nematomus gniaužtus. Gaudydama orą pasilenkiau.

-Nustok, kitaip prisišauksi mirtį,- įspėjo jis. Mano galva svaigo, todėl negalėjau suvokti, ar mano žodžiai bent kiek palietė Egorijų.- O antro šanso galiu tau ir nebesuteikti.

Neketinau sustoti. Sunaikindama mano motiną gaubusią energiją regėjau prisiminimus, tačiau keletas buvo visai nesusiję su manimi. Tai Egorijaus kančia dėl mylimosios. Todėl ir pamaniau, kad tai galėjo būti mano mama. Visgi ji tikriausiai norėjo, kad žinočiau tikrąją istoriją, nes ji pati nebespėjo nieko padaryti.

-Ji mokėsi kartu akademijoje,- toliau tęsiau sudėliodama viską į vietas,- buvo tavo pirmoji draugė ir meilė. Ji pažinojo tave geriau nei tu pats save. Taip pat pirmoji suvokė, kas iš tiesų yra Sarika ir ko ji siekia. Ji norėjo tave apsaugoti, kad nepasiduotum Sarikos įtakai. Tačiau tu per vėlai suvokei, kiek ji tau reiškė. Ir dėl to labai gailėjaisi.

-Tylėk,- sudraudė dundančiu balsu Egorijus. Jis giliai įkvėpė ir pasitraukė prie mano tėvo, kuris buvo per silpnas, kad pasikeltų.

-Ją pašalino iš akademijos, ar ne? Sarika apkaltino ją netinkamu elgesiu. Viską suvertė jai, ko negalėjo padaryti Midai, kuri atvyko su ją saugančiomis įtakingomis raganomis. Tai ta pati moteris, kuri mane prižiūrėjo ir užaugino pakankamai, kad suvokčiau, kas esu iš tiesų. Jos niekada neatsiminiau. Ji tebuvo blankus prisiminimas. Todėl visada vaizdavausi, kad ji sena, tačiau ji buvo mano motinos amžiaus.

Egorijaus kūnas nevalingai sutrūkčiojo. Jis nebegrasino mano tėvui, o pasitraukė tiesiai prie manęs. Tuomet privertė mane išsitiesti. Mano kūną apėmė aštrus skausmas. Sukandau dantis suklykdama.

-Per raudonųjų išpuolį Sarika tikriausiai norėjo ją nužudyti,- sušvokščiau užvertusi galvą.- Puolei ją gelbėti, bet pats žuvai. Sarika tau įteigė, kad tai Harko kaltė. Kad jis norėjo pakenkti tai, kurią mylėjai. Pradėjai manyti, kad Harkas ir Mida norėjo, jog taip kentėtum, kad negalėtum pajusti laimę, kurią jie jautė. Ir dar mano gimimas. Ji pasiėmė mane globoti. Ji išgyveno raudonųjų išpuolį. Visgi niekada nežinojau, kas jai nutiko, kai atidavė mane žmonėms, bet gali pats paklausti Sarikos.

Staiga Egorijus mane paleido. Jo akys buvo stiklinės. Jis žiūrėjo į mane nejudėdamas.

-Kuo ji buvo vardu? Ar dar prisimeni jos vardą?- pralemenau sunkiai alsuodama. Mano jėgos išgaravo. Elementu kurį laiką negalėsiu naudotis, tad vyliausi, kad tik mano žodžiai pasieks Egorijaus paskutinius žmogiškumo lašelius.