Kraujo karas

4.

Moteris tamsiai rudais plaukais, kurių kelios sruogos buvo sidabrinės, žiūrėjo į mane šiltai šypsodamasi. Buvau direktorės kabinete, tačiau šį kartą man nesvilo padai, kaip įprastai, kai tekdavo apsilankyti pas direktorių. Jaučiausi labai pakiliai ir susigrąžinau pasitikėjimą ir tvirtumą, jog tikrai noriu tapti šios akademijos mokine.

Tačiau mudvi kabinete buvome ne vienos. Kol aš sėdėjau priešais Liutariją, man iš kairės stovėjo aukštas vyras su klasikiniu kostiumu ir prie kaklo parišta tamsiai raudona skarele. Vyras turėjo juodus it anglis ūsus ir tokios pat spalvos plaukus. Jis kol kas nekalbėjo ir laukė, kol Liutarija užbaigs pokalbį su manimi.

-Titanija Buken,- pakartojo sau moteris, o tada pažvelgė į mane.- Iš kur gavai šią pavardę?

-Man atrodo, kad ją man paskyrė socialinėje rūpyboje,- atsakiau. Nepriėmiau savo nei vienų globėjų pavardės, nes man tiko Buken ir jei ne klastojami globėjų dokumentai, jau seniai būčiau ją įforminusi, kaip pilnametė ir savarankiška pilietė.

-Tavo tikroji pavardė yra Valaskeza,- pasakė Liutarija ir pakėlė akis į per keturiasdešimt perkopusį vyriškį.- Čia tavo dėdė, tavo tėvo brolis, Ksanderis Valaskezas.

Pažiūrėjau į vyrą situaciją tiriančiomis akimis. Ksanderis maloniai nusišypsojo, tačiau išlaikė atstumą, kaip elgtųsi visiškai manęs nepažįstantis asmuo. Nepajaučiau jam artumo, nors prieš kelias sekundes sužinojau, kad turiu dėdę, bet tikriausiai tai buvo dėl to, jog manyje emocijos ne taip veikdavo kaip turėtų įprastai.

-Esi labai panaši į savo tėvą. Bet akių spalvą tikriausiai paveldėjai iš motinos. Vadinasi, tikrai turi žmogaus kraujo.

Mano pilkšvai mėlynos akys turėjo žalsvą atspalvį aplinkui rainelę. Ir tai darė jas žmogiškas, nes joks vampyras neturi maišytų spalvų akių. Tai prisimenu iš gilios vaikystės, kai mane globojanti vampyrė tai pasakė.

-O kaip tavo elementas?- pasidomėjo Liutarija.- Valdai mėlynąją ugnį?

-Nežinau,- numykiau nesuprasdama, ką tai reiškia. O tada nejučia prisiminiau košmarus, kuriuose regėdavau, kaip mano rankas apgaubia mėlyna ugnis. Pabudus man būdavo sunku suvokti, ar tai iš tiesų tebuvo tik košmaras. Galbūt būtent tai Zakeris ir Liutarija turėjo omenyje kalbėdami apie elementą.

-Vampyrai gali valdyti tam tikrą elementą,- nusiteikė ramiai paaiškinti moteris.- Žemę, vandenį, orą, ugnį ir mėlynąją ugnį, kuri yra itin reta ir susijusiu su dvasiniu pasauliu.

Suraukiau kaktą bandydama suprasti, ką ji kalba. Visgi tai tikrai patvirtino mano košmarą. Tačiau bent jau kol kas nenorėjau apie tai užsiminti.

-Tarp žmonių gyvenai pakankamai ilgą laiką, kad užgožtum savo elementą, o tavęs niekas apie tai nemokė,- tarė Liutarija sudėdama rankas ant stalo.- Nenuostabu, jog nieko nenutuoki.

-Tavo tėvas valdė mėlynąją ugnį,- įsiterpė Ksanderis.- Mudviejų motinos buvo skirtingos. Harko motina buvo kilusi iš Von Iveinų šeimos, kuri valdė mėlynąją ugnį, tačiau jai mirus mano tėvas vedė kitą moterį ir susilaukė manęs ir dar vienos mergaitės. Tad Harkas tapo vyresniuoju broliu.

-Pagal viską ir tu turėtum valdyti šį elementą,- pridūrė Liuterija. Ji atrodė gerai sutarianti su tuo Ksanderiu.

Visgi šiuo metu mano galvoje vyko chaosas. Paaiškėjo, kad aš ne tik turiu ir vampyro, ir žmogaus kraujo, bet dar ir savyje turiu magišką jėgą. Kol Liuterija man pasakojo, kad su laiku pažinsiu savo elementą, mintyse nuklydau į sapnus bandydama suvokti, ką reiškia pajusti savo kūne tekančią kitokią energiją.