Kraujo karas

3.

Niekada nebuvau susidariusi tikslaus vaizdo, kaip gali atrodyti Konstantino akademija. Senas pastatas vidury miško, žmonių pamiršta vieta, vampyrų irštva? Vis dėlto, tai, ką išvydau, peržengė visus mano lūkesčius.

Didžiulę į senovinį dvarą panašią akademiją ir dar didesnį plotą aplink ją juosė tvora su gotikiniais elementais puoštais stulpeliais ir aukštais vartais. Jie buvo užverti tarsi niekada nesitikėdami svečių.

Tačiau tai nebuvo problema, nes vartų nesaugojo jokia spyna. Tikriausiai šioje teritorijoje vampyrai pernelyg pasitikėjo savo jėgomis. Arba pilnos apsaugos paprasčiausiai neprireikė.

Vartai sunkiai prasivėrė lyg nešdamiesi su savimi sunkią naštą. Patekusi į vampyrų žemę pasijutau kiek kitaip nei maniau. Tikėjausi, kad pajutus kitų vampyrų energiją, man palengvės ir aš iškart suvoksiu, ar čia mano vieta. Tačiau atrodė lyg būčiau patekusi į nežinią, į dar paslaptingesnę vietą.

Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Šiek tiek jaučiau baimės virpesius savo kūne, tad nutariau sustoti prie vartų ir įsiklausyti. Bandžiau suvokti, ar tai galėtų būti mano naujieji namai, bet kol kas to nejaučiau. Rodos, netgi žmonių miestas mano sielai atrodė svetingesnis.

Kažkur tolumoje išgirdau balsus. Komandas, liepiančias pasitempti ir vykdyti paskirtas užduotis. Tikriausiai kur nors netoliese buvo stadionas, o jame treniravosi mokiniai, kaip paprastoje mokykloje. Tai mane šiek tiek nuramino, nes visgi patekau į reikiamą vietą.

Peržengusi akademijos slenkstį, krūptelėjau, kai už manęs užsivėrė sunkios durys sukeldamos aidą. Giliai įkvėpusi priverčiau save nusiraminti, tačiau atsipalaiduoti kol kas negalėjau.

Akademijos vidus man priminė bažnyčią - šalti, dideli, tamsūs ir aidintys koridoriai. Atrodė lyg aš čia būčiau vienui viena. Nejaučiau kitų vampyrų, bet galbūt tik dėl to, kad pati buvau suledėjusi. Turėjau apsiprasti su nauja man nepažįstama vieta.

Prieš čia patekdama neapgalvojau, kur turėsiu eiti ar į ką kreiptis. Be šio tikslo sukinėjausi erdvioje fojė tarsi tikėdamasi, kad kas nors ateis man į pagalbą. Visgi galiausiai pasisukau į dešinę, į koridorių, kuris man atrodė trumpiausias, ir nuėjau tiesiog tiesiai.

Tolumoje pamačiau praviras dvigubas duris. Įslinkau nedrąsiai vidun ir apsižvalgiau. Patalpa buvo didelė, per vidurį sustatyti stalai ir kėdės, o šonuose buvo apstatytos knygų lentynos. Galėjau spėlioti, kad tai buvo biblioteka ar bent jau salė skirta paskaitoms vesti, bet tikrai ne paprasta mokyklinė klasė.

Kai kiek labiau įsidrąsinusi paėjau arčiau suolų, pro kitas duris nejučia įėjo dvi moterys. Viena buvo jau gerokai vyresnė, žilais ilgais plaukais susegtais šonuose, o kita kiek jaunesnė, garbanotais trumpais juodais plaukais. Iškart galėjau pasakyti, kad jos buvo vampyrės. Jaučiau tą nepaaiškinamą virpulį, sklindantį nuo jų. Man, kaip gyvenime beveik nesutinkančiai vampyrų, buvo nesunku pajausti saviškius.

Abi moteriškės kažką aptarinėjo, vyresnioji rankose nešė vienos spalvos knygų krūvą. Moterys tikriausiai taip ir būtų praėjusios nepastebėdamos manęs, bet paėjau kelis žingsnius priekin ir žilaplaukė atkreipė į mane dėmesį. Ji sustojo ir sužiuro į mane. Jos draugė taip pat buvo priversta sustoti.

-Šventa vampyrų motina,- kvėptelėjo žilaplaukė ir prisimerkė lyg norėdama geriau mane įžiūrėti. Moteris galėjo būti daug vyresnė nei iš pradžių pamaniau. Įžvelgiau jos blyškioje odoje smulkių raukšlių ties paakiais.

Žilaplaukė padėjo knygas ant artimiausio stalo. Jos draugė žiūrėjo į ją klausiamai, bet galiausiai susiprotėjo mane užkalbinti. Visgi buvau įsibrovėlė.