Kraujo karas

34.

Bandžiau plėštis iš košmaro, kuris buvo neaiškus ir keliantis šiurpą. Regėjau tamsų urvą, girdėjau kapsinčius lašus ir skausmo perkreiptas aimanas. Ant sienų buvo daug kraujo. Kažkas buvo šalia manęs, bet negalėjau savęs kontroliuoti ir bėgti. Mano protas siuntė signalus šauktis pagalbos, kad kuo greičiau pabusčiau, bet kaip tik tada pramerkiau akis vis dar regėdama priešais save pralietą kraują ant sienų. Tačiau netrukus tarsi žaibas trenktų man į galvą suvokiau, kad esu nepažįstamoje vietoje. Buvau viena mažame tamsiame kambaryje su lova ir knygų lentyna. Baldai skleidė senienos kvapą. Langas buvo užtrauktas sunkiomis naktinėmis užuolaidomis, bet aš neketindama patikrinti kas už jo, patraukiau tiesiai prie durų.

Tikriausiai tikėjausi, kad jos bus užrakintos, nes kai durys girgždėdamas prasivėrė, sustingau. Lėtai iškvėpiau girdėdama savo širdies dūžius kažkur galvoje, o tada išėjau į koridorių.

Viskas skendėjo prieblandoje. Namas tikriausiai buvo labai senas, galėjau justi tą aurą, be to, sienos ir grindys skleidė garsus lyg vaiduokliai būtų jas apsėdę. Išėjusi iš kambario galėjau matyti visą koridorių, kadangi šonuose buvo kambariai, o per vidury platūs laiptai. Ketinau prieiti prie laiptų turėklų, pažiūrėti, kas žemyn, tačiau mano klausa pagavo garsus. Kažkas kitame kambaryje kalbėjosi.

Lengvais žingsniais, nesukeldama nemalonaus girgždesio, pasiekiau kitą koridoriaus galą. Durys buvo šiek tiek pravertos ir tarsi kvietė prieiti arčiau ir pasiklausyti. Tą ir padariau. Buvau viena svetimame name, todėl turėjau teisę sužinoti, kas tai per vieta ir kas mane čia atgabeno.

Ten buvo moteris ir vyras. Mano širdis šoktelėjo, kai atpažinau Liutariją. Moteris sėdėjo šonu, plaukus kaip paprastai buvo susipynusi į kasą, o šioje spindėjo sidabrinė sruoga. Priešais ją į stalą pasirėmęs stovėjo vyras, tačiau mačiau tik jo nugarą.

-Tau nereikėjo jos ieškoti,- kalbėjo vyras. Jis perbraukė ranka per juodus plaukus. Iš balso atrodė susinervinęs. Lyg ant jo pečių kristų didelė atsakomybės našta.- Ir dar atvesti į akademiją. Padarei didelę klaidą. Viskas turėjo likti kaip ir buvo. Nesvarbu, ko užsimanė Ksanderis. Po šitiek metų.

Vyriškis kalbėjo apie mane. Mano kvėpavimas sulėtėjo, o kūną apėmė šaltis. Nesuvokiau, kurioje jie pusėje. Liutarija nebuvo išvien su Sarika ir Valdovu, tačiau ji taip pat nebuvo tik paprasta akademijos direktorė.

Liutarijai, rodos, nepatiko vyro priekaištas jai. Ji įkvėpė tvardydamasi.

-Visų pirma, Titanija nėra koks blogis, kurį reikia slėpti, o antra, Harkai, aš tikiu, kad tai ji ir gali sunaikinti blogį.

Mano nugara nuslydo ledinis šaltis, o širdis nusirito į kulnus. Harkas, sušnibždėjau. Vyro vampyriška klausa pagavo mano šnabždesį ir jis staigiai atsisuko.

-Titanija,- atsistojo Liutarija tarsi ruošdamasi bėgti prie manęs.

Tačiau aš žiūrėjau tik į vyrą, kuris buvo mano tėvas. Jo plaukai buvo juodi su pilkšvu atspalviu, o akys melsvos ir šiek tiek siauros lyg amžinas nerimas būtų užgulęs jo akis. Jis turėjo trumpą juodą barzdą ir ūsus, kas retai tarp vampyrų vyrų auginama, tačiau šiam vyrui atrodė kaip neatsiejama jo paties dalis.

Ir jis buvo gyvas.

Visą tą laiką, kai Omiša man pranešė apie savo regėjimą, maniau, kad mano motina gyva. Be to, Magnuso sukeltame regėjime taip pat mačiau mamą. Tai turėjo būti ženklas, jog ji tarp gyvųjų. Tačiau dabar priešais save mačiau savo tėvą.

-Ją turėjo prižiūrėti,- tai buvo pirmieji jo žodžiai man ir tai jis nesikreipė į mane. Harkas neatrodė lyg būtų nudžiugęs mane matydamas. Žvelgiau į jį tikėdamasi šilto jausmo, tačiau net iš Ksanderio daugiau jaučiau artimo meilės nei iš savo tikrojo tėvo.