Kraujo karas

25.

Kai atvykau į Valaskezų namus, kieme jau stovėjo viena mašina. Atpažinusi kieno ji, klausiamai žvilgtelėjau į dėdę Ksanderį. Tačiau vyras tikriausiai nei pats nežinojo, ką čia veikė Hilerija Von Vestorn.

Moteris pasisveikino su Ksanderiu, kuris suspaudęs lūpas linktelėjo jai.

-Norėčiau pasikalbėti viena su Titanija,- paprašė Hilerija ir pridūrė reikšmingai žvilgtelėdama į vyrą.- Jei galima.

Ksanderis nieko neatsakęs linktelėjo ir su mano krepšiu įėjo į namą. Kai likome vienos, Hilerija pasisukiojo lyg galvodama, ką pasakyti. Jau nutuokiau, apie ką ji norės pasikalbėti.

-Kaip jautiesi?- prabilo ji sukišdama rankas į palto kišenes. Tačiau nesulaukusi mano atsakymo tuoj įsiterpė.- Nemoku elgtis tokiose situacijose, bet jei esi mano giminaitė, tuomet tai supranti.

Ji šyptelėjo liūdnai. Man to ir užteko. Supratimo, o svarbiausia pritarimo, kad esu jos šeima. Nebuvo reikalo manęs gailėtis, ką patyriau ir kad netekau draugo. Tuomet atrodo, jog aplinkiniai jaučiasi blogiau už mane vien rodydami man gailestį.

-Kai ką tau turiu,- prasitarė Hilerija ištraukdama ranką iš kišenės.- Todėl būtinai turėjau su tavimi susitikti. Aš ir Kleo išvyktame padėti draugui, kuris rado keletą vaikų vampyrų. Jie pasimetę ir nesuvokia, kas tokie yra. Rodos, niekaip nepabėgsiu nuo savo prigimties. Ramus žmogiškas gyvenimas, kurio taip troškau, yra neįmanomas. Bet galbūt tau taip nebus.

Hilerija ištiesė ranką. Tuomet pamačiau, kad ji man duoda kažkokį lapelį.

-Tai adresas, kuris nuves tave pas vieną žmogų. Omiša jį surado ir trumpai papasakojo apie tave. Gali būti, jog jis pagelbės tau suvokti, kas esi iš tiesų.

-Ačiū,- ištariau paimdama lapelį.

-Tik reikėtų elgtis su juo atsargiai. Tas vyras yra aiškiaregys, jis žmogus ir nemėgsta vampyrų,- Hilerija primerkė akis tarsi tik dabar suvokdama, kaip tai skamba.- Vis dėlto, jis geba matyti auras, o Omiša šniukštinėdama suvokė, kad tau geriau raganoms nesirodyti. Jei jos panaudojo galingą magiją apsaugoti tavo elementą, tai susitikimas su jomis gali nebūti naudingas.

-Gerai, pabandysiu susiekti su tuo vyru, tik nežinau, kada,- numykiau gūžtelėdama pečiais ir pasisukdama į Valaskezų namus.- Visą savaitę mane prižiūrės dėdė ir jo šeima.

Hilerija supratingai linktelėjo. Ji dar žiojosi kažką pasakyti, bet netikėtai kažkas dar išlipo iš mašinos.

-Be jokių abejonių ji tavo giminaitė. Ir matosi, kad ganėtinai artima.

Tamsiaplaukis vyras kerinčiomis žaliomis akimis apėjo mašiną atsistodamas šalia Hilerijos. Nebuvau pastebėjusi, jog dar kažkas atvažiavo su moterimi, todėl išpūtusi akis žiūrėjau į nepažįstamąjį.

-Ak, tai Kleo,- suraukusi kaktą pristatė Hilerija.- Sakiau tau sėdėti mašinoje ir laukti.

-Nebegalėjau laukti, turėjau iš arti pamatyti tavo giminaitę,- atsakė Kleo atidžiai žiūrėdamas į mane. Vyras atrodė nuožmus, akį traukiančiais veido bruožais, tačiau šalia Hilerijos mielas ir paprastas. Hilerijos Von Vestorn kilmingasis.- Ji tikrai panaši į tave, kai buvai tokių metų.

Kleo šyptelėjo pasukdamas galvą į savo mylimąją. Net per atstumą jaučiau, kaip jis ją myli. Juos siejo kažkoks nepaprastas ryšys - po vieną jie visiškai kitokie, o kartu lyg krūtinę užimanti jėga, kuria neįmanoma nesižavėti.

Hilerija jau tikriausiai įvaldė meną nerausti ir vietoj to pavartė akis. Visgi jos lūpų kampučiai pakilo taip išduodami, kad ji patenkinta Kleo žodžiais.