Kraujo karas

15.

Penktadienio laukimas buvo itin ilgas, o mano kantrybė ne geležinė, kaip visada maniau. Pasibaigus antradienio pamokoms užėjau į akademijos biblioteką. Nesilankiau dar čia nuo tada, kai ieškodama pagalbos pirmiausia patraukiau į knygomis kvepiančią patalpą.

Nedrąsiai pravėriau duris lyg bandydama įsiveržti į svetimą erdvę. Moteris ilgais pilkais plaukais stovėjo prieš labai nedidelę auditoriją ir kalbėjo su užsidegimu širdyje.

-Mūsų jausmai gali būti sunkiai suvokiami, jei ne išoriniai ženklai, tokie kaip kūno kalba ar veido mimika. Tačiau skaitydami mes nematome veikėjo veido. Mes jį kuriame savo mintyse, todėl knygos veikėjo jausmai pasiekia mus kitaip.

Sarika vedė papildomą paskaitą apie literatūrą. Šį faktą jau žinojau, bet ir taip buvo aišku. Vampyrai neturėjo literatūros pamokų, kas buvo įprasta žmonėms. Pasirodo, vampyrams knygos apie kitus veikėjus nelabai rūpėjo.

Visgi Sarika kažkokiu būdu sugebėjo pritraukti menką saujelę smalsuolių. Palaukiau, kol ji pabaigs paskaitą, tada priėjau arčiau.

-Laba diena, nežinau, ar jūs man galėsite pagelbėti, bet man reikia knygų, kas susiję su mėlynąją ugnimi,- mandagiai pasisveikinau ir paprašiau.

Sarika nusišypsojo primerkdama akis.

-Galėjai ir anksčiau pas mane užeiti,- pasakė ji su apsimestiniu priekaištu, kurį tuoj nuvijo šilta šypsena.- Ši biblioteka tarsi antri mano namai. Dažnai čia sutikdavau tavo tėvą. Dar buvau jauna, ką tik baigusi akademiją, o jis smulkus berniukas ją tik pradėjo. Harkas visada buvo vienas.- Sarika atsiduso panirdama į prisiminimus.- Tačiau neatrodė, kad jam reikia draugų, nors kiek prisimenu, kiti berniukai ar mergaitės tikrai jo neatstumdavo. Tiesiog toks buvo jo būdas.

-Ksanderis Valaskezas sakė, kad jiedu su tėvu dažnai nesuprasdavo Harko,- tariau užsikabindama už noro daugiau sužinoti apie savo tėvą.

Moteriškė pasisuko prie savo darbo stalo, kuris be kompiuterio dar buvo apkrautas popieriaus šūsniais. Net ir moderniame pasaulyje vampyrai negalėjo atmesti senų tradicijų - viską kaupti popieriuose.

-Tikriausiai Ksanderis tau nerodė jokių nuotraukų,- patylomis kiek pasipiktinusi tarstelėjo Sarika ir padavė man Konstantino akademijos baigiamųjų klasių foto albumą. Visai nesigailiu, kad neužbaigsiu žmonių mokyklos ir mano veidui nereikės atsidurti tarp kitų naivių žmonių.

Paėmiau į rankas ploną rudą albumą kietais viršeliais. Niekada nemaniau, kad nuotraukos gali ką nors pakeisti. Tačiau atvertusi jį tuoj akimis pradėjau ieškoti pažįstamo veido. Niekada nebuvau regėjusi savo tėvo, tačiau išvydusi juodaplaukį gražių, tačiau tuo pačiu aštrių veido bruožų jauną vyrą iškart suvokiau, kad tai mano tėvas. Mudu tikrai buvome panašūs. Skyrėsi tik akių spalva, nes jo akys buvo juodos lyg be vyzdžių. Tamsūs plaukai buvo Valaskezų bruožas, bet visa kita tikriausiai priklausė Von Iveinams. Ne be reikalo mano tėvui perėjo mėlynosios ugnies elementas. O galiausiai ir man.

-Nemaniau, kad mano tėvas toks...- pradėjau, bet nutilau ir pakėliau galvą nerasdama tinkamo žodžio.

-Valaskezų šeimoje jis buvo balta varna,- šyptelėjo Sarika.- Todėl jis ir susižavėjo žmonių mergina.

-Galbūt žinote ką nors apie ją daugiau?- viltingai išsitiesiau. Aš buvau nieko prieš gyventi nežinioje, bet kuo toliau, tuo labiau manyje kerojosi smalsumas.

-Ji tikrai buvo šiuolaikinė ragana,- linktelėjo prisimindama žilaplaukė.- Tai buvo paskutiniai Harko metai akademijoje. Rodos, ji buvo atėjusi į akademiją su savo šeimininke, kita vyresne ragana. Šioji turėjo dėstyti kažkokią pamoką. Mačiau tą merginą tik iš nugaros, ji buvo tamsiai rudais plaukais, kuriuos ryšėjo žemai susuktame kuode. Bet Harkas su ja susibendravo jau baigęs akademiją, todėl nepaisant to, kad buvau jam labai artima, daugiau nieko jis man nepasakodavo.