Kraujo karas

16.

Pagaliau išaušo ta diena, kurios laukiau, tačiau tuo pačiu ir vengiau. Hilerija Von Vestorn paskubomis įlėkė į didelę svetainę, kurioje Ksanderis leido mums treniruotis. Nežinau, ką jis laikė treniruotėmis, bet, mano manymu, svetainė nebuvo tam tinkama vieta. Visgi Hilerija nenustebo vietos pasirinkimu. Tuomet ir man tai nė kiek netrukdė.

-Gal turi klausimų?- pakreipė galvą Hilerija, kai prisėdo ant sofos. Man šiek tiek palengvėjo, kad mudvi iškart nepradėsime treniruočių.

-Ar tikrai mėlynoji ugnis gali gydyti?- paklausiau nė nesvarstydama. Perskaičiau tik vieną knygą, o šis atradimas mane labiausiai pribloškė. Tikriausiai dėl to ir nepradėjau aiškintis kitų dalykų apie šį paslaptingą elementą.

Moteris žiūrėdama į mane pasiraitojo rankoves. Ji davė sau laiko apmąstyti klausimą ir atsakymą.

-Taip,- linktelėjo galiausiai ji.- Tačiau tai nėra taip paprasta.

-Kodėl?

Hilerija sumirksėjo, o aš žiūrėjau į ją laukdama paaiškinimo.

-Nes tai mėlynoji ugnis,- leptelėjo moteris. Tuomet ji papurtė galvą.- Klausyk, tokio dalyko tavęs negaliu išmokyti. Pati tik keletą kartų sugebėjau išgydyti kitus vampyrus. Tai kartais gali pavykti labai netikėtai, o kartais net įdėjus pastangas nieko nevyksta. Turi su tuo susitaikyti, mėlynoji ugnis mėgsta stebinti.

-Bet kaip tai vyksta? Galbūt vietoj to, kad elementas mane sužeistų, jis galėtų mane gydyti ir taip prisitaikyti prie mano žmogiškosios pusės?- viltingai mąsčiau. Man viskas dar buvo nauja ir dėl daugelio dalykų galėjau nusišnekėti, tačiau bandyti buvo verta.

Visgi Hilerija įsispoksojo į mane lyg atradusi naują dalyką. Spėjant pagal jos žvilgsnį ji nelaikė manęs kvaiša ar keistuole su neįmanomomis idėjomis. Ji tikrai svarstė, ar tai gali būti tiesa.

-Aš galėjau išgydyti savo kilmingąjį, kuris buvo praradęs pusiausvyrą, ir sumažinti žaizdų skausmą,- prabilo Hilerija. Jos balsas pasikeitė, tapo rimtesnis.- Visais atvejais nebuvau tikra, ką darau. Mėlynoji ugnis tarsi pati suprato, perskaitė mano jausmus ir atliko tai, ką reikėjo. Tad gal,- moteris nutilo žvelgdama į mane kiek surauktais antakiais,- galbūt, jei leistum savo žmogiškiems jausmas išryškėti, elementas juos pajaustų ir susitapatintu.

Atsidusau nusukdama žvilgsnį.

-Tai man nėra taip paprasta.

Hilerija pastebėjo mano susikrimtimą. Jos įprastai niūrus, nepasitikintis žvilgsnis tapo šiltu ir prijaučiančiu.

-Štai būtent todėl mums sunku valdyti mėlynąją ugnį. Tai yra dvasiškas elementas. Vargau su juo visą savo gyvenimą ir netgi dabar yra dalykų, kurių nesuprantu,- draugiškai šyptelėjo moteris.- Mano kilmingasis Kleo padėjo man išstumti savo jausmus iš slėptuvės. Visgi toliau turėjau pati dorotis su tuo. Ar turi žmogų, kuriam galėtum tai patikėti?

-Savo jausmus?- kilstelėjau antakius.- Ne,- nuleidau galvą.- Moteris, kuri galbūt buvo man artimiausia, lyg motina, jau seniai pradingusi. Net neatsimenu, kaip ji atrodė, ar koks jos vardas.

-Na, aš labiau kalbėjau apie gilesnius jausmus,- šyptelėjo Hilerija.- Nes tik tokie gali sukelti tavyje didžiulį proveržį. Bet nesvarbu,- tuoj papurtė galvą.- Aš irgi tokia buvau. Ir visiškai nesitikėjau, kad gali būti kitaip.

Žvelgiau į Hileriją atidžiai tirdama jos veido bruožus. Ji galėtų būti mano motina. Jaučiu jai prieraišumą ir visišką pasitikėjimą, ko nepasakyčiau daugiau apie jokį kitą pažįstamą žmogų. Priešingai nei ji, aš ja iškart pasitikėjau. Visgi tuo mes ir buvome panašios - sunkiai prisileidžiame žmones.