Kraujo karas

14.

Kitą rytą pabudau Valaskezų namuose. Tai neprilygo Beufortų rūmams, tačiau Valaskezų dvaras irgi neatsiliko. Ksanderis pakvietė mane praleisti savaitgalį su šeima. Būtent taip jis įvardijo save ir savo šeimą.

Valaskezai neturėjo liokajų ir koridoriaus su savo giminės paveikslais. Buvo dvi tarnaitės, nors aš jų negalėčiau taip įvardyti. Viena darbavosi virtuvėje, kita tvarkė namus. Ponia Valaskeza atrodė maloni moteris ir elgėsi mandagiai su padėjėjomis, tačiau pastebėjau, kad ji pati negalėtų nei ruošti valgius, nei tvarkytis. Ne dėl to, jog ji kilmingoji, o todėl, kad moteris paprasčiausiai nesigaudė tokiuose dalykuose.

Mano pusbroliai - dvyniai - su manimi beveik nebendravo. Galbūt tai aš buvau nedrąsi ir nevysčiau kalbos, o gal jie patys dar nepripažino manęs.

Visgi pusryčiai praėjo sklandžiai prie šeimyninio stalo. Neturėjau daug ko papasakoti, bet Ksanderis buvo ganėtinai šnekus ir pasakojo istorijas apie savo ir mano tėvo vaikystę. Pasirodo, Harkas buvo ganėtinai tylus ir nuolatos įlindęs į knygas. Taigi nei jo tėvas, nei brolis negalėjo jo visiškai perprasti. Mano tėvo galvoje visada kas nors dėdavosi, tačiau išorėje jis to neparodė.

Kaip ir niekas nežinojo apie jo santykius su žmonių mergina, kuri praktikavo magiją.

Pasirodo, šiuolaikinės raganos nebuvo įvertinamos senųjų raganų. Pastarosios, vos tik pasirodžius gebėjimams, turėdavo patarnauti senosioms, tapti jų mokinėmis, bet nė už ką negalėjo tapti savarankiškomis kerėtojomis. Visgi taip niekas ir nenutuokė apie mano motiną. Ksanderis nenorėdamas užminti baisią mintį, prasitarė, kad senosios raganos galėjo pražudyti mano motiną ir apriboti mano galias. Variantas, jog jos norėjo atsikratyti ir manęs, buvo neatmestas, nors ir nutylėtas.

Pusryčiai pasibaigė su liūdna gaida, tačiau apniukusi atmosfera greitai išsisklaidė. Tokie jau buvo tie Valaskezai. Bėdos ir problemos čia nekaraliauja. Namai ir vėl buvo tylūs, visi išsivaikščiojo kas sau.

Tikroji priežastis, kodėl taip svetingai buvau pakviesta į Valaskezų namus, buvo ta, kad dėdė Ksanderis surado tai, ko ieškojo. Hilerija Von Vestorn buvo netikėtai surasta. Žadėtos ilgos paieškos netikėtai tapo itin trumpomis tik todėl, kad pati Hilerija pasirodė žmonių mieste nė kiek nesislėpdama. Ji tarsi nujautė, kad kažkam jos reikia. Žinoma, tikrosios priežasties nežinau, bet nekantravau susitikti su savo giminaitė. Nepaisant to, kad tikriausiai mūsų kraujo ryšys buvo labai tolimas.

Laukiau jos svečių kambaryje. Rankas pasikišusi po sėdyne sėdėjau ant minkštasuolio vis pakeldama galvą į uždarytas duris. Ruošiausi susitikimui vis galvodama, kaip prisistatyti, bet vis tiek jaučiausi tam nepasiruošusi. Galbūt pats Ksanderis galėtų su ja pakalbėti, o aš nesirodysiu.

Tačiau tam jau buvo per vėlu. Durys staiga plačiai prasivėrė.

-Aš neturiu laiko. Negaliu vienu metu būti dvejose vietose. Gal būtų galima viską pagreitinti?...

Moteris juodais trumpai nurėžtais plaukais, priekyje kiek ilgėjančiais, įbedė mėlynų akių žvilgsnį į mane. Jos akys buvo tyros ir švelnios, nors pats žvilgsnis griežtas ir nepasitikintis. Turėjau pripažinti, kad mudvi buvome itin panašios.

-Taigi, ši mergina mano giminaitė?- tiesiai šviesiai paklausė Hilerija pasisukdama į Ksanderį.- Aš pirmą kartą girdžiu apie Valaskezus. Jūsų šeima man tikrai ne giminė.

Moteris vilkėjo juodomis aptemtomis kelnėmis ir laisvoku tamsiai žaliu megztuku. Ji buvo pasidažiusi ir dar labiau pabrėžusi savo griežtus veido bruožus.

-Titanija Valaskeza turi ryšį su Von Iveinų šeima,- ramiai tarė Ksanderis bandydamas sušvelninti Hilerijos priešiškumą.- Jos tėvo, mano brolio iš tėvo pusės, motina buvo Von Ivein.