Kraujo karas

8.

Mano akyse pasirodė mėlynos liepsnos, o tada per vieną akimirksnį didžiulė ugnies banga pasklido nuo mano kūno ir nubloškė mane nuo pakylos tiesiai į Enohą.

Ugnis subliuško tarsi išsileidęs balionas, tačiau parvertusi vaikiną bijojau pajudėti, nes mano rankos vis dar buvo apgaubtos mėlyna ugnimi.

-Šūdas,- tiek tesugebėjau leptelėti.

Enohas saugodamasis liepsnų vikriai nustūmė mane nuo savęs ir prispaudė mane prie žemės pridėdamas ranką prie mano krūtinės. Laimei, ugnis tuo metu jau buvo palikusi mano kūną.

Vaikinas tebespaudė mane žvelgdamas išplėstomis iš nuostabos akimis. Rodos, jis žiojosi kažką sakyti, bet aš neiškenčiau ir atitraukus jo ranką atsistojau drebančiomis kojomis. Tuomet vos tik atgavau koordinaciją puoliau lauk iš salės. Nenorėjau nieko klausytis. Buvau per daug pasimetusi ir išsigandusi pačios savęs.

Kadangi akademijoje vaikščiojo nemažai vampyrų, besirenkančių į vakarėlius, išbėgau į kiemą. Nusigavau iki pat ežero, tačiau nelipau ant ten esančio tilto. Sustojusi prie jo drebėdama šnopavau ir atsukau į save delnus akylai žvelgdama į juos. Privalėjau atpalaiduoti visą kūną, kad galėčiau suvokti, jog mėlynoji ugnis iš tiesų yra laisva. Tačiau tuo pačiu parodyti, kad galios šeimininkė esu aš. Deja, tokios netikėtos galios baimė sudarkė manyje pusiausvyrą.

-Taigi kas ten iš tiesų nutiko?

Mano širdis šoktelėjo per gerklę. Nespėjau nė sureaguoti, kaip mėlynoji ugnis vėl įsižiebė mano rankose.

Enohas loštelėjo atgal saugodamasis pulsuojančių liepsnų, o tuo tarpu aš sulaikiau kvėpavimą.

-Ei, nurimk,- tarė vaikinas žiūrėdamas į mano degančias rankas. Jis kiek priartėjo.- Tiesiog paliepk savo elementui pasitraukti.

-Manai nežinau?- pyktelėjusi leptelėjau. Iš tiesų buvau sukaustyta iš baimės. Mėlynosios ugnies energija atrodė nesuvaldoma.

-Kaip sau nori, galiu čia tave palikti,- atkirto Enohas. Jis tikriausiai mėgavosi matydamas, kaip nesusitvarkau su savo elementu.

Susiviepiau ir užsimerkiau.

-Aš nežinau, kaip tai padaryti,- sumurmėjau pasiduodama.- Niekada nevaldžiau savo elemento. Net nežinojau, kad jis išvis egzistuoja.

Buvau užsimerkusi, tad negalėjau pamatyti Enoho reakcijos. Vaikinas tylėjo. Girdėjau, kaip jo kvėpavimas padažnėja, bet netrukus pajutau nuo jo atsklindantį ramumą.

-Gerai,- įkvėpė jis pagaliau prabildamas.- Išvalyk savo mintis, kol pajusi mėlynąją ugnį. Kol galėsi ją jausti ir liesti mintimis.

-Taip niekas nevyksta,- papurčiau galvą atsimerkdama. Sugniaužiau delnus, bet mėlyna liepsna nė kiek nesumažėjo. Žinoma, kad šiuo metu nebuvo viskas taip paprasta. Per kelias minutes sulaužiau apsaugos burtą, kuris laikė užmigdęs mėlynąją ugnį, taigi ji nebuvo pripratusi prie tokios laisvės. Tai tarsi laukinė galia, kurią reikėjo pažaboti.

-Juk čia tavo elementas,- nepasidavė Enohas.- Liepk jam paklusti.

-Negaliu...- beviltiškai pralemenau. Negalėjau suvaldyti baimės, kuri viską blogino, tad ką kalbėti apie siautėjantį elementą.

-Liaukis verkšlenti ir užsimerk,- paliepė griežtai vaikinas. Jo griežtas balsas nesušvelnino padėties, bet vis tiek jo paklausiau.

Netrukus giliai įkvėpiau ir užsimerkdama stipriai sugniaužiau rankas. Mėlynos liepsnos sklaidėsi, tačiau jau kiek ramiau, vadinasi pažengiau į priekį. Galiausiai pradėjau vaizduotis, kaip mėlynoji ugnis teka mano gyslomis ir susikaupusi į šilumos rutulį užmiega. Neilgai trukus galėjau nuleisti rankas, kuriose nebebuvo nei ugnies, nei jos paliktų žaizdų.