Kraujo karas

9.

Pirma diena su išlaisvintu elementu. Jaučiausi lyg pasiklydęs nuo motinos vaikas, kuris bijo prie bet ko prisiliesti. Tačiau tuo pačiu jaučiausi ir galinga lyg galėčiau nuversti kalnus. Manyje išaugo pasitikėjimas savimi. Atrodė, kad jei tik kas nors paprašys susikauti, aš su mielu noru sutiksiu išžiebdama savo rankose mėlynas liepsnas ir vienu smūgiu sudorodama savo priešininką. Visgi kautis su mokiniu atrodė per lengva ir žema. Man reikėjo to, kas keltų man grėsmę ir aš galėčiau panaudoti visą savo galią.

Bet išorėje aš tik bijojau. Baiminausi, kad mėlynoji ugnis gali ir vėl būti nesuvaldoma. Vis dar nežinojau, kokia tikroji mano elemento įkalinimo paslaptis, ir prisiekiau sau rasti laiko tam išsiaiškinti, tačiau dabar man reikėjo surasti Zakerį, nes visiškai nenutuokiau kokia man pamoka.

Klaidžiojau pirmame aukšte akimis nardydama po mokinių srautą. Kad Zakeris neprisistatė prie mano kambario ar bent jau nepasigavo manęs koridoriuje, tai jau buvo šiokia tokia naujiena. Paprastai jis nepaleisdavo manęs nė minutei, išsiskirdavome tik einant į kambarius. Tačiau po vakarykščio sergėtojų įšventinimo ant Zakerio tarsi užslinko pilkas debesis ir įtraukė jį kažkur į nežinią.

Nenorėjau toli nueiti, todėl lūkuriavau vietoje. Visgi iki pirmos pamokos dar buvo kiek daugiau nei penkiolika minučių. Staiga iš vieno koridoriaus pasigirdo keistas ūbavimas lyg kas nors skatintų muštynes. Tą garsą pažinojau puikiai, nes žmonių mokykloje dažnai vykdavo konfliktai dėl bet kokio menkniekio. Tačiau niekada nebūčiau pagalvojus, kad ir vampyrai pasidavė tokiai kvailai silpnybei.

Nusekiau paskui besirenkantį mokinių sambūrį. Nors daugelis išskubėjo į pamokas ar kitus užsiėmimus, nemažai atėjo pasižiūrėti reginio. Įprastai manęs tokie dalykai visiškai nedomino, bet dabar užsinorėjau pamatyti, kas tokio įvyko, kad vampyrai pradėjo kelti muštynes.

Vos tik prasiskverbiau į priekį išvydau Zakerį, kuris stovėjo prie sienos nuleidęs rankas, su kuprine ant pečių ir neįskaitomu veidu. Priešais jį buvo grėsmingai nusiteikęs man dar nematytas vaikinas, kuris visa galva buvo aukštesnis už Zakerį. Šalia to susinervinusio stipruolio stovėjo liekna, sportiškos figūros šviesiaplaukė. Žiūrėjau į nesuprantamą situaciją suraukusi kaktą. Susirinkę mokiniai palaikė stipruolį tardami neaiškiai jo vardą. Bet taip pat girdėjau ir drąsinančius šūksnius nepasiduoti Zakeriui.

Nejučia mano akys užfiksavo to vaikino ir šviesiaplaukės tatuiruotes. Mergina buvo kilmingoji, nes jos tamsiai ruda tatuiruotė vijosi aplink riešą, o stipruolis buvo jos sergėtojas - jo tatuiruotė puikavosi per visą raumeningą dilbį. Vaikinas jau pirmąją dieną gynė savo kilmingąją. Tik kažin, ar Zakeris buvo tas, nuo kurio reikėtų ką nors apsaugoti.

-Zakeri,- sušnypščiau norėdama atkreipti vaikino dėmesį. Man pavyko, jis žvilgtelėjo į mane.- Ką čia darai?

Turėjau išlįsti iš žiūrovų rato, kad galėčiau susikalbėti, nes aplinkinių sąmyšis jau įsiaudrino. Dedu galvą, kad tuoj atlėks mokytojai ir, žinoma, pati akademijos direktorė.

Zakeris suraukė antakius lyg nepatekintas, kad kišuosi, ir vėl įrėmė žvilgsnį į grasinančius žodžius beriantį sergėtoją.

Prikandau skruostą iš vidaus ir piktai įkvėpusi žengtelėjau atgal. Gerai, jei jis nori pats susitvarkyti (kad ir ką būtų pridribęs), tegu. Aš nesikišiu.

Tačiau kaip tik tada stipruolis smogė Zakeriui tiesiai į veidą. Krūptelėjau išplėsdama akis. Vaikinas nuo smūgio atsirėmė į sieną, bet nesusiėmė už veido. Jis norėjo parodyti, kad tai jam buvo vieni niekai. Bet aš puikiai žinojau, jog tai tebuvo pradžia. Stipruolis tik dar labiau įsiuto, kad nepavyko pamokyti Zakerio.