Kraujo karas

19.

Pamokos šiandien jau nebevyko. Akademija paniro į dviejų sergėtojų gedulą. Žinoma, kiti naudojosi proga, kad galės daugiau laiko skirti sau. Ir aš įėjau į šią kategoriją susitikdama su Hilerija.

Hilerija vežėsi mane į žmonių miestą. Žinoma, į kitą nei tą, kur pragyvenau aštuoniolika metų. Kelionė užtruko beveik valandą ir tik tada moteris pasakė, kad šiuo metu ji čia gyvena.

Hilerija lankė Šv. Apolonės akademiją. Baigusi ją apsigyveno žmonių mieste kartu su savo kilminguoju.

-Kodėl pasirinkai gyventi tarp žmonių?- paklausiau nesuprasdama šio dalyko.

-Būtum mano vietoje, iškart suprastum,- tyliai pratarė Hilerija žvalgydamasi, kur pastatyti automobilį. Tada prabilo garsiau.- Mane visi laikė didvyre už tai, ką padariau. Išgelbėjau akademiją ir vampyrų pasaulį, nugalėdama demoną ir tūkstančio metų senumo raganą. To man jau buvo per daug. Visi tikėjosi, kad ir toliau stovėsiu priešais juos lyg herojė. O buvau tik paprasta akademijos mokinė. Jei ne mėlynoji ugnis ir mano prigimtis, kuri daug mane įvėlė, taip būčiau niekam nežinoma. Toks gyvenimas man kur kas geresnis. Net kai pradingau, kai pasislėpiau tarp žmonių, tapau legenda. Iki šiol. Žinoma, daugelis jau mano, kad miriau, bet vis tiek mane pasiekia gandai, jog akademijose stato mano garbei statulas.

Hilerija pavartė akis ir išpūtė orą.

-Manau, metas pakeisti seną legenda nauja.

Nesupratau jos žodžių reikšmės. Nužvelgiau Hileriją, kuriai jau tikrai buvo apie keturiasdešimt, bet vis tiek atrodė nepasiekusi trisdešimties. Prijaučiau jai ir jos nenorui mėgautis šlove. Ji darė tai, ką reikėjo. Nors ir nesisiūlė tapti savanore. Žmonės kartais nesupranta, kad tie, kurie juos gelbėja, iš tiesų tiesiog atsidūrė tokioje situacijoje ir yra priversti viską paimti į savas rankas.

-Atvykome,- pranešė Hilerija, kai prisiparkavo prie šaligatvio. Pažiūrėjau pro langą kiek pakeldama galvą į raudonų plytų kelių aukštų namą.

-Tai čia gyvena šiuolaikinė ragana?- pasitikrinau, ar tikrai teisingai supratau. Namas buvo skirtas kelioms šeimoms. Buvo jau tikrai ne pirmos jaunystės ir labiau priminė vienišų, keistuolių pensininkų namus.

-Taip,- caktelėjo liežuviu Hilerija. Išlipusi iš mašinos ji žvelgė į pastatą su nostalgija.- Rodos, nebuvau čia amžinybę.

Hilerijai tai siejosi su jos praeitimi, o aš galėjau galvoti tik apie tai, kaip atrodo šiuolaikinė ragana. Ir kuo ji galės padėti.

-Omiša nėra labai draugiška ir ne itin mane mėgsta,- pratarė moteris, kai lipome viršun.- Ji visada manė, kad bandau nuvilioti jos vaikiną, o kai jiedu išsiskyrė, tai aš irgi buvau kalta.

Hilerija pavartė akis pripažindama, kad tai kvailystė. Lyg pažinodama ją visą gyvenimą irgi galėjau jai pritarti.

-Ir šiaip mūsų praeitis nebuvo labai palanki nei man, nei jai.

Žvilgtelėjau į moterį. Jos veidas nieko neišdavė, bet nutuokiau, kad legenda ji tapo ne be reikalo. Kad ir kokie sunkumai tuo laiku vyravo, jie paveikė ir Hileriją, ir jos pažįstamus.

Galiausiai palipome iki reikiamo buto. Tamsūs koridoriai vertė mane nuolatos žvalgytis, bet kai Hilerija pabeldė į apskerdėjusias tamsiai raudonas duris, sustingau. Abi laukėme, kada jos pravers. Aš nekvėpavau iš jaudulio, bet Hilerijai irgi nepavyko nuslėpti nekantrumo, kas tuoj nutiks.

Durys neprasivėrė taip greitai, kaip norėtume. Atrodė lyg šeimininkas specialiai neskuba ir tikrina mūsų ištvermę. Visgi galiausiai raudonų durų vyriai sugergždė ir plačiai prasivėrė. Tarpduryje stovėjo moteris, galimai jaunesnė nei Hilerija, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Ji tikrai neatrodė patenkinta svečiais. Šių laikų ragana, Omiša, vilkėjo ilgą sijoną ir apsmukusį raštuotą megztinį. Jos rudi plaukai buvo palaidi, bet vietomis supinti į smulkias kasytes kartu su tamsių spalvų juostomis ar siūlais. Rudai žalios akys skenavo Hileriją, o tada jos žvilgsnis trumpam slystelėjo į mane.