Kraujo karas

11.

-Panele Valaskeza, jūs privalote gulėti lovoje, kol aš nedaviau leidimo keltis.

Griežtas tamsių akademijos gydytojos akių žvilgsnis nesitraukė nuo manęs, kol neatrėmiau nugaros ant pagalvės. Mane pavadino nauja pavarde, todėl kiek pasimečiau. Visgi paklausiau rūsčiosios gydytojos.

Zakeris atvedė mane panirusią giliame skausme į baltą kambarį, kuris tarnavo tarsi vampyrų ligoninė. Žmonių miesto ligoninėje man nėra tekę lankytis, bet buvau mačiusi pakankamai filmų, kad suprasčiau kaip viskas vyksta.

Kai gydytoja nusisuko padėti tepalo nuo nudegimų atgal į spintelę, suniurnėjau sau po nosimi, jog man viskas gerai. Mano rankas ištepė balta mase, kuri greitai susigėrė į odą. Tai buvo kažkoks raganų sukurtas vaistas, tad puikiai tiko vampyrams. Visgi nors ir mano žaizdos greitai gijo be jokių papildomų priemonių, gydytoja neleido man keltis ir eiti savais keliais. Ji pakvietė direktorę Liutariją ir išvarė Zakerį, nes šis išplėtęs akis ir sulaikęs kvėpavimą bandė suprasti, kas man nutiko. Deja, neturėjau noro aiškintis nei jam, nei direktorei.

Netrukus pasirodė Liutarija. Kartu su ja buvo ir mano dėdė Ksanderis. Moteris globėjiškai, bet išlaikydama santūrumą atsistojo prie manęs klausdama gydytojos mano būklės, o tuo tarpu Ksanderio veide nepasirodė joks paguodos ar apgailestavimo krislelis. Jis tiesiog dalykiškai laukė, kol pradėsiu pasakoti, kas nutiko.

-Kodėl nepasakei, kad tavo elementas buvo apsaugotas raganų burtu ir jį išlaisvinai?- netikėtai šovė klausimą Ksanderis. Suklususi pasukau galvą į jį. Mano kūnas buvo atsigavęs po tokios didelės energijos iškrovos, bet dėdės žodžiai privertė mano raumenis įsitempti lyg stygoms.

-Aš... aš... nežinojau,- sumikčiojau. Nejučia Ksanderio veidas sušvelnėjo. Galėčiau pamanyti, kad jis tiesiog buvo susirūpinęs, tačiau tai manęs neįtikino.

-Tai tikriausiai dėl tavo motinos...- sumurmėjo jis nusisukdamas ir braukdamas pirštais per ūsus.

-Tavo elemento apsaugojimas raganų burtais yra labai rimtas dalykas, Titanija,- tarė Liutarija norėdama man padėti suvokti, kad slėpimas buvo klaida.- Tai gali reikšti, kad yra problemų su mėlynąją ugnimi, kad tu jos negali valdyti. Visiškai.

Ksanderis žvelgė į mane kiek primerktomis akimis lyg bandydamas suprasti, kas su manimi dedasi. Vilkėjau vien tik trumparankovius marškinėlius, tad pajutau, kaip rankomis šliaužia šaltis. Rodos, priėjau liepto galą.

-Lemties taurė išlaisvino mėlynąją ugnį,- pralemenau nuleisdama akis. Sugniaužiau savo baltų marškinėlių kraštą.- Niekada nevaldžiau savo elemento, netgi pasidaviau manydama, kad tokio neturiu. Be to, iš kur aš galėjau žinoti, ką padarys ta taurė. Jūs pati man siūlėte sužinoti savo likimą.

Pakėliau galvą į Liutariją lyg laukdama jos pasiteisinimo. Tačiau to niekada nebūtų buvę, nes tai aš pati kalta, kad prieš pradėdama mokytis vampyrų akademijoje neišsiaiškinau tokio svarbaus dalyko apie save.

Direktorė Liutarija reikšmingai linktelėjo gydytojai ir ši išėjo iš baltojo kambario, palikdama mus vienus. Nujausdama, kad bus rimtas pokalbis, nuleidau kojas žemyn nuo lovos. Liutarija stengėsi būti su manimi maloni, jos būdas ir negalėjo leisti kitaip, o Ksanderis rodė tik nerimą, tačiau abejoju, ar dėl manęs.

-Jeigu tavo motina ar kitos raganos užblokavo tavo elementą, vadinasi jos norėjo kažką paslėpti,- taikiai prabilo Liutarija pati apsvarstydama galimas priežastis.- Dabar tai buvo išlaisvinta.

-Mėlynoji ugnis...- prabilau užsikirsdama. Negalėjau normaliai kalbėti, kai į mane buvo įbestas Ksanderio žvilgsnis.- Ji degina mano odą, sapnuodavau košmarus apie tai, bet tikrovėje lygiai tas pats.