Kraujo karas

13.

Raudonieji šokinėjo pro langus vidun pažerdami šukes. Pasimaitinę žmogaus krauju jie buvo ištroškę žudynių, todėl nevaldomi puolė kilminguosius. Stovėjau šalia Enoho, kuris kažko ieškojo, stebėdama didžiulę sumaištį.

-Jie neturi vedlio,- ištarė Enohas vis dar nenuleisdamas akylių akių nuo puolimo. Čia vyko tokia maišatis, kad nebesuvokiau, kas ką puola. Raudonuosius galėjau matyti geriausiai dėl jų iš tolo šviečiančių raudonų plaukų.

-Kas?- nesuprasdama žvilgtelėjau į vaikiną.

-Paprastai kiekviena raudonųjų grupelė turi savo tarsi vadą, kuris juos veda ir prižiūri būrį,- paaiškino Enohas. Pro mus prabėgo keletas moterų kaukšėdamos savo aukštakulniais ir spiegdamos lyg pakvaišusios. Dievaži, juk dvaras buvo pilnas vampyrų, tačiau atrodė, kad raudonieji puola pasimetusius žmones.

-Žinoma,- atsidusau nerimastingai nužvelgdama salę. Ieškojau Ksanderio ir jo šeimos, bet nemačiau jų. Tikiuosi, kad jie saugūs.- Šie raudonieji prisisiurbė nemažai žmogaus kraujo. Jie lyg pasiutę. Ar tai įprasta?

Pakėliau akis į Enohą. Vaikinas staiga pasitraukė numušdamas vieną raudonąjį savo oro elementu. Nežinodama, ką daryti, sugniaužiau rankas patempdama lūpą. Jaučiausi pasimetusi, nes dar niekada nebuvau mačiusi šitiek raudonųjų vienoje vietoje. Be to, nors ir sergėtojai pakankamai gerai su jais dorojosi, turėjau saugotis, kad ir manęs neužpultų. Mėlynąja ugnimi galėjau pasinaudoti tik ypatingai išskirtiniu atveju. Jei neliktų kitos išeities.

Pažiūrėjau, kur nuėjo Enohas. Jis slinko palei sieną ir nejučia grįžtelėjo lyg kažką pamiršęs. Tuomet sutikęs mano nebylų žvilgsnį sutelkė savo didžiulį nenorą, tačiau visgi linktelėjo galvą pakviesdamas mane. Nuleidusi antakius apsidairiau, ar iš pasalų manęs nepuola raudonasis, ir pajudėjau link Enoho.

-Galėsi eiti su manimi, jei nieko neklausinėsi,- pasakė vaikinas. Mes išėjome į kitą koridorių, siauresnį ir trumpesnį.

-Aha,- sumurmėjau. Nelabai turėjau šansų paprasčiausiai išeiti iš čia ir palikti kruvinąją puotą sau už nugaros, tačiau man nereikėjo, kad Enohas lietų ant manęs savo nepasitenkinimą.

Kiek paėjęs Enohas pasuko kairėn. Ten buvo laiptai, kuriais galėjau nusileisti dar žemiau. Pasukusi galvą į koridoriaus pradžią, iš kur sklido panikos apimti klyksmai ir raudonųjų šnypštimas, galiausiai pasekiau paskui Enohą ir nulipau žemyn. Vieta, kurioje atsidūriau, priminė rūsį. Čia buvo kiek šalčiau ir be galo tamsu. Tik po akimirkos vaikinas įjungė neryškiai šviečiančią lemputę.

-Kas čia per vieta?- suraukiau kaktą klausiamai. Patalpos sienos buvo iš didelių akmenų, kurie buvo sudėlioti lyg plytos, o tiesiai prieš mus buvo dvigubos medinės durys su didele spyna. Deja, šiuo metu ji buvo neužrakinta.

-Tikrai? Negali tiesiog užčiaupti burną ko nors nepaklaususi?- dėbtelėjo į mane Enohas. Prisiminusi, kad jis neleido man nieko klausti, sukryžiavau rankas ant krūtinės dėl odą laižančio vėsumo ir atsidusau reikšmingai.

Enohas pavartė akis ir tada sutelkė dėmesį į spyną. Iš jo veido rimtumo galėjau spėti, jog spyna buvo nulaužta ir kažkas neteisėtai pateko į saugomą patalpą.

Iš šalies stebėjau, kaip jis praveria šviesaus medžio duris. Kai šviesa prasiskverbė, pamačiau mažesnę patalpą su lentynomis iš šono.

-Čia viskas iššluota...- sumurmėjo Enohas. Priėjau arčiau sustodama tarpduryje. Lentynose buvo sudėti kraujo maišeliai, kurie šiuo metu buvo visiškai tušti. Kraujo pėdsakai likę tik ant grindų.- Kažkas įleido raudonuosius ir jie ištuštino visą kraują.