Kraujo karas

6.

Man visur nesisekė. Pasirodo, visiškai nesigaudžiau naujoje vietoje ir man buvo sunku suprasti vampyrų tradicijas. Namuose švęsdavau Kalėdas, kad ir kokios jos būdavo, o čia nėra tokio dalyko. Tik kažkokie aukojimai ir įšventinimai.

Nesupratau vampyrų istorijos. Klausiausi išsižiojusi mokytojo pasakojimo, bet šis buvo toks neįtikėtinas, kad vienaragiai man atrodė realesni. Buvau visiškai nepasiruošusi vampyriškam gyvenimui. O jis buvo pilnas. Nesibaigiančios kovos su raudonaisiais, slėpimasis nuo žmonių, raganų išnykimas, kuris iš tikro nebuvo visuotinis, kaip buvo manyta. Visa tai netilpo mano galvoje.

Vampyrai turėjo rūšis. Grynakraujai, lampyrai ir raudonieji. Na, ir dar buvo paminėti pusvampyriai. Grynakraujai buvo tie, įskaitant ir mano tėvą bei dėdę, kurie išlaikė savo kilmę, nesigiminiuodami su jokia kita rūšimi ar žmogumi. Jie buvo aukščiausioji vampyrų grandis, todėl kiekviena grynakraujų šeima turėjo titulą. Lampyrai - vampyrai, kurie savyje turėjo daugiau magiškumo, nes jų giminystės linijos siekė raganas. Galiausiai raudonieji - tai žmonės, kuriems buvo įkandęs grynakraujis, ir jie prisikėlė iš numirusiųjų, bei vampyrai, kuriems buvo įkandęs raudonasis ir davęs savo kraujo. Tai buvo tie sužvėrėję vampyrai, kuriuos sutikdavau mieste. Man visada kildavo klausimas, kas jiems negerai, kodėl jie kitokie, ir štai pagaliau gavau atsakymą. Jie tikrai buvo iš mirties prisikėlę plėšrūnai, kurie troško kraujo, o jų protas sukosi tik apie žudymą.

Galiausiai kitas dalykas, dėl kurio jaučiausi nepritampanti. Elemento naudojimasis. Keturios stichijos ir mėlynoji ugnis, kurią neva ir aš turėjau valdyti. Tačiau svarbiausia, kad visi tai žinojo. Suuodė lyg hienos taikydamosis į lengvą grobį. Manęs ne kartą prašė parodyti mėlynąją ugnį, nes visgi ji buvo tokia reta ir nuostabiai graži. Mėčiausi, kad man sunkiai sekasi ją suvaldyti. Juk vis dėlto tai galingas elementas. Tačiau mane tik nulydėdavo nebylūs žvilgsniai. Kas ta pašalietė iš žmonių miesto, kuri yra grynakraujo palikuonė? Nejau ji apsimetėlė? O gal ji iš tiesų žmogus? Būtent tokius paslėptus šnabždesius girdėjau iš aplinkinių.

Savo vampyriškos jėgos ir įtaigos niekam rodyti nenorėjau. Nes nebuvau nei sergėtoja, nei kilmingoji. Nei lampyrė, kuri galėtų treniruotis su kitais. Enohas Beufortas svilino mane savo žvilgsniu tarsi sakydamas, kad taip lengvai neišsisuksiu. Daug kas norėjo susikauti su manimi, tačiau be normalių treniruočių nesugebėčiau laimėti. Nepaprastos jėgos čia neužteko. Man reikėjo išmokti ją suvaldyti ir tinkamai nukreipti. O paslėpta mėlynoji ugnis tai trukdė padaryti. Man buvo patarta visų pirma išmokti valdyti elementą, kad jis galėtų pasitarnauti kovoje.

Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad man čia ne vieta. Užaugusi žmonių mieste, negalėjau priprasti prie vampyrų aplinkos.

Tai jau buvo ketvirta naktis akademijoje. Stovėjau savo kambaryje su sukrauta kuprine rankose. Kelis kartus perklojau lovą, bet tik dėl to, kad labai nervinausi. Negalėjau daugiau čia likti. Pirmos dienos atrodė pilnos įspūdžių, tačiau toliau jie nublanko ir aš supratau, kokia esu tolima nuo kitų vampyrų.

Dar niekada nesu taip dvejojusi dėl savo poelgių. Jaučiausi lyg tikra kvaiša. Bet man nebuvo reikalo čia likti. Žinoma, visi palaikys mane baile, tačiau žmonių mieste nė vieno iš jų juk nesutiksiu.

Sliūkinau tyliais koridoriais lyg padariusi nusikaltimą. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Tačiau nors ir sugebėjau eiti itin tyliai, mano širdis mane išdavė. Rodos, ji net dunksėjo mano galvoje.

Įkvėpusi nakties oro pasijutau kiek lengviau. Kai žinojau, jog išėjimas visai netoli, aprimau ir nesidairydama nubėgau prie vartų. Palietusi šaltą vartų grotą įsitempiau pasiruošdama.

Tačiau taip ir sustingau išgirdusi krebždesį už tvoros. Kažkas buvo tarp tankiai susodintų medžių. Patraukiau ranką nuo vartų lyg šie būtų apimti ugnies ir leidau savo aštriems vampyrės pojūčiams susitelkti ties nepažįstamu objektu.