Kraujo karas

7.

-Aš neturiu tvarsčių. Tau tikrai reikėtų nueiti pas akademijos gydytoją,- patarė Zakeris, kai įleido mane į savo kambarį. Šiuo metu jo kambario draugo nebuvo, tad kol kas tai buvo saugiausia vieta man pasislėpti ir pasistengti priimti tai, kas neseniai įvyko.

-Ne, man viskas gerai,- papurčiau galvą atsisėsdama ant Zakerio lovos.- Pakankamai greitai gyju.

Tai buvo tiesa. Giliausia žaizda jau buvo besitraukianti nauja oda.

-Ar dėl to negalėjai valdyti savo elemento?- atsargiai paklausė vaikinas. Jis pasistatė kėdė priešais mane ir atsisėdo tarsi pasiruošęs manęs išklausyti.- Negalėjai jo jausti?

-Tiesą pasakius, nežinau,- atsakiau dustelėdama.- Nesu dar to patyrusi. Sapnuodavau tik baisius košmarus, kurie būdavo be galo tikroviški. Jausdavausi lyg svetima jėga gyventų mano kūne.

-Galbūt tai apsauga,- garsiai pamąstė Zakeris.- Panaudojus raganų burtus galima padaryti daug dalykų susijusių su elementu. Tai paaiškintu, kodėl nieko nežinojai apie elementą, o jo naudojimas sukelia tau skausmą. Tik įdomu kodėl ir kas norėjo tave apsaugoti.

Suraukiau kaktą svarstydama, tada žvilgtelėjau į vaikiną prikąsdama apatinę lūpą. Apsaugoti. Rodos, jis taikliai pavartojo šį žodį. Apie tai aš niekada nebuvau pagalvojusi. Kažkas apribojo mano galias, tačiau kodėl taip buvo pasielgta, visiškai neaišku.

-Gali būti,- gūžtelėjau pečiais.- Bet aš nieko neprisimenu. Vaikystėje mane globojo sena vampyrė, neturinti pastovios gyvenamosios vietos. Ji man atskleidė, kad aš tokia pati, kaip ir ji. Tačiau tikrai nieko nepamenu, jog ji būtų man pasakojusi apie elementą ar mėlynąją ugnį.

-O gal tuo metu galėjai valdyti elementą?- palinko priekin Zakeris.- Kaip kitaip kažkas būtų žinojęs, ką tu sugebi?

Pažiūrėjau į nesuprasdama, kur jo mintys veda.

-Paprastai mažiesiems vampyrams pirmieji elemento požymiai pasireiškia nuo septynerių metų, vėliausiai nuo dešimties,- tarė Zakeris.

-Ne, gyvenau su ta moterimi iki šešerių,- papurčiau galvą nuleisdama galvą.- Vėliau patekau į globos namus. Abejoju, ar išvis kada nors parodžiau savo elemento sugebėjimus.

Zakeris suspaudė lūpas ropšdamasis vis giliau į savo išmąstymus, tačiau aš nebenorėjau toliau gilintis.

-Gerai, užteks. Neturiu jokio noro tai aiškintis. Viskas per daug painu, o aš dar tik pradedu suprasti vampyrų pasaulį.

-Bet aš maniau, kad nori išsilaisvinti ir valdyti savo elementą,- nepasidavė jis.

Sustingusiu žvilgsniu sužiurau į jį. Žinoma, kad noriu pilnavertiškai jausti mėlynąją ugnį, nepaprastą energiją. Panaikinti burtą ar kas tai buvo per blokas, kuris mane kaustė. Tačiau tuo pačiu bijojau. Bijojau to, jog tada atsiskleis ir tai, kokia aš esu iš tikrųjų. Tikriausiai neveltui pajaučiau šalutinį poveikį, kuris mane žaloja.

Laimei, man nebereikėjo aiškinti Zakerio, nes kažkas pasibeldė į duris. Į kambarį kyštelėjo galvą šviesiaplaukė. Ji pamatė, kad Zakeris ne vienas, todėl taip ir sustingo tarpduryje.

-Kas yra, Madėja?- gan irzliai paklausė vaikinas.

Mergina su beveik baltais plaukais ir vaikiškai mielu veidu dirstelėjo į mane, o tada į Zakerį.

-Tuoj prasidės sergėtojų įšventinimas,- pranešė tyliu balsu tarsi ilgai būtų kaupusi drąsą tai pasakyti.- Sakei, kad praneščiau tau.

-Ateisim vėliau...- sumurmėjo jis, bet aš atsistojau pertraukdama.