35.

662 89 10
                                    

Važiavau vienoje mašinoje kartu su Harku, Liutarija ir dar vienu lampyru. Harkas sėdėjo priekyje, o gale kartu su manimi Liutarija. Važiavome miško keliais, buvome kažkur prie žmonių miesto. Galiausiai sustojome prie didžiulio apleisto dvaro. Nežinia, kas seniau buvo jo šeimininkai, bet jie jau seniai apleido šias valdas. Dvaro langai buvo išdužę, pilkos sienos aptrupėjusios ir praradusios tikrąją spalvą.

-Kaip jį radote?- paklausiau, nujausdama, kad ne man vienai tai atrodo per lengva. Jei Rota jau ilgai sekė Valdovą ir jo pasekėjus, negali būti, jog dabar jie pagaliau jį sugaus.

-Kai Egorijaus apsauga susilpnėjo, jį galėjo pajusti raganos,- atsakė Liutarija.

-Prie Rotos prisijungusios ir raganos?- kilstelėjau antakius.

-Keletas,- pratarė iš priekio Harkas.- Raganos linkusios likti nuošalėje.

Vyras išlipo iš mašinos. Mano motina buvo šiuolaikinė ragana. Tad kurią pusę jai teko rinktis? Galbūt ji visai net neturėjo pasirinkimo.

Pasekiau paskui Harką išlipdama laukan, tačiau vos tik uždariau duris vyras atsisuko į mane.

-Lik čia su Betu,- įsakmiai nurodė jis.- Mes eisime apsižiūrėti. Keista, kad niekas nesaugo šios vietos.

Tai jis pasakė pažiūrėdamas į Liutariją. Moteris suspaudė lūpas irgi išduodama susirūpinimą. Šį kartą neprieštaravau ir pasilikau prie mašinos kartu su tyliuoju lampyru. Galbūt būdama čia galėsiu pamatyti daugiau nei puldama į nežinią.

Visgi Harkas klydo sakydamas, kad niekas nesaugo dvaro. Netrukus pasigirdo kovos šūksniai ir šūviai. Valdovo vampyrai puolė iš pasalų, kaip ir buvo tikėtina.

Iš dvaro pasileido nemaža grupelė Valdovo vampyrų. Lauke buvę Rotos nariai suskato pulti ir gintis. Mūsiškiams ginklai pravertė, turint omeny, jog sužvėrėję vampyrai buvo bene dvigubai stipresni. Betas pasitraukė palikdamas mane vieną. Prisiplojau prie mašinos sparčiai galvodama, kaip pareiti šį širšulį ir patekti į dvarą. Tuomet giliai įkvėpiau ir pasileidau bėgti. Tarsi bėgdama per minų lauką mėčiausi iš vienos pusės į kitą vis išvengdama vampyro puolimo. Vienas sužvėrėjęs vampyras iššiepęs iltis per plauką manęs nepričiupo, bet jam nurėžė galvą Rotos narys. Žioptelėjau nužvelgdama kūną be galvos, o tada įlėkiau į dvaro vidų.

Dvaras iš tiesų jau ilgą laiką buvo negyvenamas. Iš suskilusių grindų tarpo lindo žolės, o sienas puošė vijokliai. Rodos, čia buvo kur kas ramiau, kažkur aidėjo kovos garsai, bet nebuvo didelio sąmyšio.

Dvaro išdėstymas buvo man neįprastas. Itin aukštos lubos, kurios ėjo gal per tris aukštus, didžiuliai langai ir atviros erdvės. Ėjau ten, kur buvo mažiau triukšmo. Mano tikslas buvo nuo jo nutolti, o tada tikrinti kiekvieną šio seno dvaro kampą.

Seniai pamirštas dvaras man patiko. Tarsi namai susipynę su gamta. Čia laikas buvo sustojęs. Kažkur pastrigęs praeityje. Nenuostabu, kad Valdovas pasirinko šią vietą. Ji buvo pamiršta ir nuošali, tačiau tinkamas prieglobstis tam, kas norėjo sukaupti jėgas.

Staiga kažkas man už nugaros sušnarėjo. Instinktyviai atsisukau.

-O tavo pojūčiai ganėtinai aštrūs,- nusistebėjęs pratarė Vladenas ir nusijuokė. Jis buvo rankas susikišęs į džinsų kišenes ir lėtai žingsniavo link manęs. Jaunas vyras žaviai šypsojosi, bet jo akys degė lyg žvėries.

Mano nei vienas raumuo nesukrutėjo tarsi būčiau tikėjusis sutikti Vladeną. Mintyse dėliojau puolimo taktiką. Iš pradžių jam galėčiau smogti mėlynąja ugnimi, o tada kautis. Arba manevringai pasprukti. Galėčiau bėgti atgal, bet tikriausiai Vladenas jau numatė šį mano išsisukimą.

Kraujo karasWhere stories live. Discover now