26.

952 116 3
                                    

Vladenas vairavo, o su manimi gale sėdėjo moteris. Ji tylėjo lyg užsiūta burna, nuskendusi savame pasaulyje. Turėjau įvertinti, kaip greitai ji galėtų sureaguoti, jei bandyčiau bėgti.

Mes važiavome miško keliais, tikriausiai dėl to, kad negalėčiau atsekti kelio. Retkarčiais pasitaikydavo duobės, tad kiek pakratydavo, o žemas ir senas automobilis tai sunkiai atlaikydavo. Jis visas girgždėjo ir kartais man atrodė, kad tuoj nulėks ratai.

Vladenas juokavo su savo draugu, kuris jam pritardavo tarsi tai tebūtų paprastas pasivažinėjimas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano gerklę veržė baimė. Spaudžiau rankas viena į kitą. Jos buvo ledinės, o mėlynoji ugnis, kurią ir taip paprastai sunkiai jausdavau, išvis atrodė, jog paliko mano kūną.

-Tikriausiai keista gyventi tarp vampyrų, kai visą gyvenimą praleidai su žmonėmis,- pasidomėjo Vladenas. Galinio vaizdo veidrodėlyje susitiko mūsų žvilgsniai. Nesuvokiau, ar tai buvo nuoširdu, tačiau nemanau, kad privalėjau atsakyti.

-Žmonės žemiausia grandis,- toliau kalbėjo Vladenas.- Jų poreikiai labai menki ir jie naiviai gyvena savo mažus gyvenimėlius. Sakau tau, Titanija, vampyrai, tokie kaip mes, greitai pradės valdyti žmones ir išnaudos juos tinkamai.

Žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį. Mano kūną sukaustė įtampa. Nesutikau vyro žvilgsnio, tačiau mačiau jo veide apgaulingą šypsnį. Ar šiems vampyrams reikėjo maitinis žmonių krauju? Tai būtų pasaulio pabaiga, jei žmoniją užpultų šie evoliucionavę vampyrai. Bet galbūt jiems žmonių reikėjo ne dėl kraujo. Jų maistas galėjo būti kiti vampyrai - grynakraujai ir lampyrai.

Arba tokia kaip aš - grynakraujo ir šiuolaikinės raganos mišinys.

Su ta mintimi mano širdis nusirito į kulnus. Nebegalėjau įkvėpti. Nebesvarbu, kur jie mane vežė ar ką ketino padaryti - privalėjau pasprukti.

Mano naudai buvo tai, kad mašina judėjo ganėtinai lėtai. Tačiau bijojau pajudėti. Jau gavau progą susipažinti su šių vampyrų aštriais instinktais. O moteris, kuri sėdėjo šalia manęs ir atrodė lyg būtų panirusi į transą, nekėlė saugumo jausmo. Tikriausiai jei pakelčiau ranką prie durų rankenos, ji perrėžtų man gerklę.

Nejučia mano dešiniosios rankos delne spragtelėjo mėlynos žiežirbos. Jos nebuvo ryškios, kad kiti pastebėtų. Tačiau man tai buvo ženklas. Padėjau ranką ant sėdynės, delnu viršun. Judinau pirštus sukeldama didesnį spragsėjimą. Šiek tiek skaudėjo tarsi laužo ugnies žiežirbos liestų mano odą, bet nusiteikiau tai iškęsti.

Man pavyko išjudinti žiežirbas ir netrukus visa mano ranka užsiliepsnojo mėlyna liepsna. Akimirksniu smogiau vampyrei į veidą. Ši atšoko pajutusi deginimą, o tada atidariau dureles ir iššokau iš važiuojančios mašinos.

Filmuose viskas atrodė kur kas paprasčiau ir netikras skausmas nebuvo perteikiamas žiūrovui, koks egzistuoja realybėje.

Vietoj samanų patalų mano kūnas susidūrė su kieta žeme padengta nukritusiais lapais. Vien tik todėl, kad mano kaulai buvo tvirtesni nei paprasto žmogaus, nesusilaužiau jokios kūno dalies, tačiau smarkiai susitrenkiau klubą ir alkūnę, į kuriuos sukoncentravau kritimą. Surikau sukandusi dantis ir vos tik atsistojau pasileidau į miško gilumą. Tamsoje mano vampyriškas regėjimas nebuvo išlavintas, kadangi praktiškai to man niekada nereikėjo, tad apimta dar didesnės baimės sumišusios su adrenalinu bėgau pro šakas ir kitus šabakštynus, kurie braižė man veidą. Galvojau tik apie tai, kad turiu nesustoti.

Tie vampyrai neapsakomai greiti, jie tikriausiai mane pavys. Nepadės net vinguriavimas ir staigūs pasukimai. Jie galėjo mane užuosti, jų instinktai prilygo žvėriui.

Kraujo karasWhere stories live. Discover now