Kraujo karas

27.

Mano širdis daužėsi lyg ruoščiausi įvykdyti nusikaltimą. Turėjau save nuraminti, kad nėra nieko blogo išeiti iš akademijos, ypač, kai pati direktorė Liutarija išleido mane atostogų. Tačiau per Enoho kalbas, kad aplinkui vien išdavikai, bijojau susidurti net su paprastu mokiniu.

Tikriausiai šiuo metu vyko pamokos, nes koridoriuose niekas nešmirinėjo. Nusileidau žemyn ir jau buvau fojė, prie pagrindinių durų, kai išvydau kieme sujudimą. Sustingau išplėsdama akis. Enoho niekur nebuvo, nors jis sakė padėsiąs man išeiti. Maniau, kad pagalbos neprireiks, todėl nepuoliau į paniką. Tačiau vietoj to mane aplankė nuostaba. Į akademiją atvyko Enoho tėvas ir jo sergėtojai.

Grįžtelėjau atgal ketindama pasislėpti koridoriuje, bet kaip tik tada man kelią pastojo Beufortą išėjusi pasitikti direktorė Liutarija. Moteris klausiamai kilstelėjo antakius, bet nespėjo nieko paklausti, nes vidun paskubomis įžengė Enoho tėvas.

Iš abiejų pusių mane supo kliūtys. Negalėjau imti ir sprukti, nes atrodyčiau lyg ką nors prisidirbusi. Be to, Beufortas tikriausiai atvyko su savais reikalais, todėl galėsiu ramiai pasišalinti.

-Titanija, viena laimė, kad tu čia,- vyras aukso spalvos plaukais kreipėsi būtent į mane. Jis atrodė sunerimęs, lyg visą kelią skubėjęs čionai. Įsitempiau suklusdama ir bandydama susigaudyti netikėtoje situacijoje.

-Kas nors atsitiko? Niekas nepranešė, kad jūs atvykstate,- įsikišo Liutarija. Moteris išlaikė tiesią stovėseną, bet jos žvilgsnis buvo nepatiklus. Tarsi ji nebūtų pasiruošusi priimti nelauktų svečių.

-Valaskezai,- įkvėpdamas ištarė Beufortas, tada sulyginęs kvėpavimą pratęsė.- Titanijos dėdė ir jo šeima pas mane. Jie sakė, kad juos užpuolė, o Titaniją pagrobė.

Mano akys lėtai išsiplėtė. Visa nuostaba akimirksniu išgaravo ir galėjau jausti tik palengvėjimą, kad Ksanderis ir jo šeima sveiki. Žinoma, nesitikėjau, jog mano įtaiga rasti saugų prieglobstį būtent nuves juos pas Beufortus, tačiau tai irgi buvo gerai.

Liutarija žiūrėjo į mane beveik nemirksėdama. Norėjau žinoti, kas dedasi jos galvoje, ar ji jaučiasi prigauta. Galbūt pagaliau sužinosiu, kas iš tiesų dedasi. Tačiau moteris atrodė išsigandusi ir sunerimusi. Ji pakėlė akis į Beufortą.

-Vampyrų motina, ar kas nors pranešė apie tai tarybai? Raudonųjų išpuolis gali persikelti ir kitur.

Jau norėjau prieštarauti, kad tai nebuvo raudonieji, tačiau mane aplenkė Enohas. Vaikinas pasirodė atkreipdamas visų dėmesį.

-Vampyrų taryba apie tai jau žino, ar ne, tėve?- pagiežingai ištarė vaikinas. Jis buvo suraukęs kaktą ir visai nenusiteikęs pasitikti savo tėvą kaip pridera.- Vadinamasis, raudonųjų užpuolimas, puikiai pavyko. Ar bent jau iš dalies.

-Enohai, nesuprantu, apie ką kalbi, be to, tu ir taip neturėtum į tai kištis,- sudraudė Beufortas. Pokylyje matytas rūpestingas tėvas tapo nuožmiu griežtumo įsikūnijimu.

Pasisukau į Enohą. Pradėjau suvokti, ką jis anksčiau turėjo omenyje įtardamas savo tėvą. Beufortas buvo vampyrų tarybos dalis, jis buvo jiems ištikimas, todėl realu, kad vyriškis vykdė paliepimus. Pavyzdžiui, surasti mane.

-Iš kur sužinojai, kad Titanija akademijoje?- tiesmukiškai paklausė Enohas.- Jei žinai, jog Valaskezus užpuolė ir pagrobė Titaniją, vadinasi turėtum nežinoti, kur ji.

Beufortas išlaikydamas sūnaus žvilgsnį prisimerkė. Arba jis gerai slėpė melą, arba Enohas klydo dėl savo tėvo. Buvau tikra, kad prie to nagus buvo prikišusi Liutarija, todėl negalėjau iškart pradėti įtarinėti Beuforto.