24.

919 110 3
                                    

Laukiau dėdės Ksanderio tuščioje fojė, prie paradinių durų. Pamokos jau buvo pasibaigusios, tik kai kurie mokiniai grįžinėjo iš treniruočių. Laikas slinko be galo lėtai, bet man tai netrukdė ir leido apleisti mintis ir spoksoti į žemę tuščiu žvilgsniu.

-Ak, Titanija,- išgirdusi savo vardą pakėliau galvą. Prie manęs artėjo Sarika.- Tau tikriausiai labai sunku susitaikyti su tuo, kas įvyko. Aš pati negaliu patikėti... Netekau dviejų man brangių žmonių... Ir kaip galėjau nepastebėti, kad Zakeris taip pasikeitė...

Pusamžė moteris apsiašarojo. Ji atsisėdo šalia manęs nusišluostydama ašaras balta nosinaite.

-Atrodo, jau išverkiau visas ašaras, bet jos vis tiek atsiranda,- ji gailiai nusišypsojo nuleisdama akis.

Tuo tarpu aš sėdėjau nejudėdama ir nežinodama, kaip paguosti Sariką.

-Užjaučiu,- pralemenau tai, kas iš tiesų buvo visiškai nereikšminga.- Niekas nematė Zakerio pokyčių.

Sarika pažiūrėjo į mane šypsodamasi ir spustelėjo man ranką.

-Gal užeikime pas mane, kol atvyks tavo dėdė?- pasiūlė ji.- Norėčiau su tavimi pasikalbėti, kadangi niekas man daugiau nieko nepasakoja, o tu žinai visą geriau už kitus.

Nužvelgiau pagrindinį akademijos koridorių, kuriuo praėjo keli mokiniai. Nebuvau tikra, ar kuo galėsiu pagelbėti, bet ši moteris šiuo metu turėjo per daug skausmo, kad pasielgčiau nemaloniai.

Sutikdama pasiėmiau su savimi kelionei suruoštą krepšį ir nuėjau kartu su Sarika į biblioteką. Moteris mane nusivedė į savo darbo kambarį, kuris atrodė tarsi sumažinta biblioteka, o man iš kairės buvo didelis langas iki pat žemės. Pro jį matėsi melancholiškas miško vaizdas, kuris ramino ir leido atsipalaiduoti.

-Arbatos?- paklausė Sarika man iš už nugaros.- Turiu sausainių.

-Taip, ačiū,- sutikau, pagalvojusi, kad jau kelias dienas nevalgiau. Retai jausdavau alkį, bet šį kartą jis buvo ganėtinai ryškus.

Nedidelis kambarys tuoj prisipildė malonaus arbatos aromato. Sarika atnešė du puodelius ir arbatinuką prie kavos staliuko, ant kurio jau buvo padėti sausainiai. Tada moteris prisėdo ant fotelio ir aš pasekiau jos pavyzdžiu.

-Aš ir Zakeris nebuvome artimi, kad ir stengiausi su juo bendrauti, jo motina negalėjau tapti,- prabilo Sarika įpildama į puodelius arbatos.- Jis visada būdavo užsidaręs savyje, įsiveldavo į peštynes, nors ir, laimei, nenukentėdavo. Na, tipiškas berniukas su pašėlusiu charakteriu. Mano širdis džiaugėsi, kai tu su juo susidraugavai, net Zakeris atrodė kitoks, draugiškesnis. Jis rūpinosi tavimi.- Moteris nutilo lyg suvokdama, kad viskas būtuoju laiku, nors visai neseniai tas vaikinas dar vaikščiojo akademijos koridoriais.- Su taryba nekalbėjau akis į akį, jie greitai išvyko, o Liutarija pasakė, kad kol kas negalinti nieko daugiau paaiškinti. Esu pasimetusi, nežinau, ką galvoti, ir nenoriu tikėti, jog Zakeris darė tuos baisius dalykus savo noru.

Spaudžiau pirštus svarstydama nuo ko pradėti. Iš tiesų nieko nenuslėpiau nuo tarybos, o ir pati Sarika žinojo užtektinai. Tačiau tai aš buvau susidūrusi su pasikeitusiu Zakeriu ir žinodama apie nutolusiose gatvėse slampinėjančius neaiškius vampyrus, galėjau sudėti visus taškus. Panašumas buvo akivaizdus. Zakeris iš tiesų buvo praradęs žmogiškumą ir tapęs kažkuo baisesniu nei raudonieji. Tik didelė abejonė, ar savo noru.

-Zakeris nebuvo savimi,- prabilau nuleisdama akis, bet tada sukaupiau drąsą ir pažvelgiau į Sariką prisimindama viską, kas nutiko tą kartą.- Jis man sakė, kad toks buvo nuo tada, kai sergėtojai nužudė jo tėvus.

Nutilau laukdama moters pritarimo, jog ji tai žinojo.

-Taip, aš ir direktorė buvome apie tai informuotos.

Sarika suspaudė lūpas tarsi slėpdama kaltę, jog nesugebėjo įžvelgti, kas gali nutikti berniukui, kuris matė, kaip nužudomi jo į raudonuosius virstantys tėvai.

-Jis pripažino, kad atsisakė žmogiškumo, ir ragino mane tai padaryti,- papasakojau, ką nutylėjau tarybai arba tiesiog nelaikiau to svarbiu dalyku, kurį būtina pranešti.- Tačiau tas žmogiškumo atsisakymas neprilygo žvėriškumui, kuriuo pasižymėjo raudonieji. Esu mačiusi gatvėse tokių vampyrų, iš pradžių maniau, kad jie raudonieji, kai apie juos išgirdau akademijoje, bet kai kurie iš jų galėjo būti tokie pat vampyrai, kaip ir Zakeris.

Sarika padėjo arbatos puodelį ant stalo ir, rodos, nustojo akimirkai kvėpuoti.

-Kaip tai įmanoma...- sumurmėjo ji sau.- Zakeris ne grynakraujis ir net taip būtų sunku padaryti tokią žalą savo sielai.

Mano vidinis balsas nepasidavė ir įspėjo mane, kad turėčiau sustoti. Tačiau galbūt jei nelaikysiu to savyje, nebekankinsiu savęs. O Sarika pažinojo mano tėvą, buvo jam lyg šeima, ko negalėjau pasakyti apie Ksanderį, iš kurio nejaučiau tokio jausmo.

-Zakeris man pasakė, ko neturėjo,- patylomis ištariau. Moteris žvelgė į mane įdėmiai.- Tie, kurie padėjo jam atsisakyti žmogiškumo, norėjo ir manęs. Zakeris turėjo jiems mane pristatyti ir paruošti susitikimui.

Sarikos veide šmėstelėjo šešėlis. Moteris atrodė lyg išvydusi vaiduoklį.

-Tu tai papasakojai tarybai?- paklausė ji pasislinkdama ant fotelio krašto.

-Ne,- nežymiai papurčiau galvą. - Apie tai daugiau niekam nepasakojau, bet manau, kad nusipelnėte žinoti, jog prie Zakerio pokyčių yra prisidėjusių žmonių. Turiu nuojautą, kad tai kažkas iš tarybos.

Moteris nusuko žvilgsnį trumpam pradingdama apmąstymuose. Ji atrodė ganėtinai šokiruota, tačiau tokios reakcijos ir galėjau tikėtis. Pagaliau bent vienas žmogus manimi patikės. Neskaitant Edono, kuris ir pakišo man mintį dėl tarybos.

-Geriau apie tai kol kas niekam neprasitark,- prabilo Sarika pažvelgdama man tiesiai į akis.- Suprantu, kad nori tiesos ir užkirsti kelią tam, kad ir kas vyksta, tačiau jei iš tiesų taryboje yra išdavikų, reikia veikti atsargiai.

-Aš ne...- suskubau pasisakyti, tačiau sustojau įkvėpdama ir iškvėpdama.- Zakeris buvo mano draugas, tačiau neketinu ieškoti kaltų ir teisingumo. Tai nėra mano pareiga. Turiu savų problemų, o mano gyvenimas nebėra toks ramus, kaip buvo iki akademijos. Todėl ir papasakojau jums tai, ko nesakiau tarybai ir direktorei. Jūs pati nuspręsite, ką daryti.

Sarika neįsižeidė, kad nerodau entuziazmo kovoti už Zakerį. Anaiptol, ji linktelėjo ir globėjiškai nusišypsojo.

-Esi ramios sielos žmogus, Titanija. Tavo tėvas buvo kovotojas, nenustygstantis vietoje, tad tikriausiai tavo motinai buvo būdingas šis ramybės bruožas. Tik saugok savyje tą neapsakomą jėgą, kad ji tavęs nesudraskytų. Būk atsargi, telydi tave vampyrų motina.

Tai buvo atsisveikinimo ženklas. Atsistojome ir apsikabinome, bet tai atrodė keista, lyg atsisveikinčiau visiems laikams.

-Pailsėk per tą laiką,- palinkėjo Sarika paglostydama mano per pečius.- Liutarija suorganizavo, kad Valaskezai tave priimtų. Ji pamanė, jog jums reikėtų laikytis kartu, kaip tikrai šeimai.

Nusišypsojau neva sutikdama su moterimi. Taigi ne pats dėdė pasisiūlė mane parsivežti į savo namus. Kokia tai gali būti šeima? Nors tikriausiai man taip tinka, nes buvau pripratusi prie visiško nesirūpinimo.

Pačiu laiku spėjau išeiti iš akademijos, kai privažiavo Valaskezų automobilis. Buvau susitaikiusi, kad bus atvykęs tik vienas vairuotojas, bet manęs pasitikti iš mašinos išlipo Ksanderis. Vyras žvelgė į mane su paguodos krisleliu žvilgsnyje, tačiau nepuolė apsikabinti ir paraginti išsiverkti. Ir man tai tiko. Galbūt būtent tai mane ir siejo su Valaskezais. Visiškas šaltumas.

Kraujo karasWhere stories live. Discover now