Kraujo karas

32.

Net ir ištraukta iš baisių mirties spąstų nebuvau išlaisvinta iš kaustančio šalčio. Negalėjau pabusti, mane vienas po kito lankė regėjimai. Jie buvo nesuprantami, tačiau vis tiek skaudinantys. Norėjau pasislėpti, užsimerkti, bet esmė buvo tame, kad neturėjau nei kur bėgti, nei kaip užsidengti akis, nes jos ir taip buvo užmerktos.

Todėl man reikėjo pabusti.

Paskutinis regėjimo vaizdas buvo kažkieno kruvinas veidas prieš mano akis. Tuomet akimirksniu atsimerkiau. Mane nuliejo šalčio banga, bet po jos vėl galėjau jausti normalią kūno temperatūrą.

Nejučia į mano galvą atėjo suvokimas, kad kažkas į mane žiūri. Kiek pasukusi galvą susidūriau su Enoho žvilgsniu. Pasirodo, gulėjau padėjusi galvą jam ant kelių.

Staigiai pakilau ir atsitraukiau nuo jo. Pledas nusmuko žemyn, uždengdamas plikas šlaunis.

-Tu ką? Mane nurengei?- sumišusi paklausiau. Buvau su kažkieno berniukiškais šortais ir marškinėliais su supermeno atvaizdu.

Enohas ramiai ištiesė ranką ir pridėjo prie mano kaklo tikrindamas pulsą. Išpūčiau akis, bet nepajudėjau. Buvau per daug suglumusi, kad įstengčiau kažką daryti, o dar tas jausmas lyg pabudus po itin realaus košmaro.

-Ir aprengiau švariais sausais rūbais,- ramiai atsakė Enohas lyg šis akivaizdus rūpestis jam nieko nereikštų.- Deja, Magnusas turėjo tik vaiko rūbų, bet tau jie puikiai tiko.

Tada vaikinas netikėtai palinko arčiau ir suėmęs už skruostų pridėjo lūpas prie mano kaktos. Jei anksčiau mano širdis plakė taip lėtai, kad buvo beveik išvis sustojusi, tai dabar ji lipo lauk per gerklę.

-Rodos, tau viskas gerai. Esi gyva.

Žinoma, Enohas tikrino mano kūno temperatūrą. Lyg tai būtų įprasta. Nežinia, kurį laiką gulėjau galvą padėjusi jam ant kojų, o jis nebuvo susinervinęs kaip visada.

Supratęs, kad beveik nemirksėdama žiūriu į jį, vaikinas krenkštelėjo ir pakėlė pledą apgaubdamas mano pečius. Tuomet atsistojo tarsi norėdamas suteikti man daugiau erdvės.

-Tau vis tiek dar reikia palaikyti šilumą, nes nemažai laiko išbuvai grynas ledo luitas,- pratarė Enohas.- Buvo sunku tave sušildyti ir sugrąžinti tavo įprastą širdies ritmą.

Tikriausiai buvau nustojusi kvėpuoti. Jaučiausi lyg apdujusi, bet po kelių įkvėpimų man palengvėjo.

-Kiek praėjo laiko?- pralemenau suimdama pledo kraštus. Mano kūnas meldė šilumos ir jaukumo. Kad ir kaip buvo kvaila pripažinti, bet Enoho artumas mane ramino.

-Gal pora valandų, nežinau tiksliai,- numykė gūžtelėdamas pečiais vaikinas. Jis atsisėdo ant stalo priešais mane.

-Ir visą tą laiką buvai su manimi?- staiga tai suvokusi pakėliau antakius. Atrodė lyg iš naujo pažindinuosi su pasauliu, o dar turiu įsisąmoninti netikėtus naujus suvokimus.

Enohas linktelėjo. Matydamas mano tuščią žvilgsnį jis tikriausiai pasijautė nejaukiai, tad atsistojo.

-Tavo rūbai jau tikriausiai išdžiuvo. Tuoj atnešiu.

Atsikvošėjusi pasekiau jį akimis. Neilgai trukus Enohas grįžo su mano senaisiais drabužiais. Jie buvo tvarkingai sulankstyti.

-Galėsi persirengti, aš eisiu laukan pakvėpuoti grynu oru,- tarė vaikinas aiškiai norėdamas išvengti tolimesnio pokalbio su manimi.

Jei jis jautėsi nepatogiai, tai aš dvigubai tiek pat. Negana to, kad perrengdamas mane jis matė mano pusnuogį ir leisgyvį kūną, vaikinas rūpestingai slaugė mane, kol aš kabinausi iš mirties gniaužtų. Enohas tarsi pasikeitė per vieną naktį. Na, iš tiesų ne per vieną. Geriau pagalvojus, jis jau buvo mano gyvenime nuo pat pirmos dienos akademijoje. Ir kaskart mudu vis labiau neišvengiamai artėjome...