Net ir ištraukta iš baisių mirties spąstų nebuvau išlaisvinta iš kaustančio šalčio. Negalėjau pabusti, mane vienas po kito lankė regėjimai. Jie buvo nesuprantami, tačiau vis tiek skaudinantys. Norėjau pasislėpti, užsimerkti, bet esmė buvo tame, kad neturėjau nei kur bėgti, nei kaip užsidengti akis, nes jos ir taip buvo užmerktos.
Todėl man reikėjo pabusti.
Paskutinis regėjimo vaizdas buvo kažkieno kruvinas veidas prieš mano akis. Tuomet akimirksniu atsimerkiau. Mane nuliejo šalčio banga, bet po jos vėl galėjau jausti normalią kūno temperatūrą.
Nejučia į mano galvą atėjo suvokimas, kad kažkas į mane žiūri. Kiek pasukusi galvą susidūriau su Enoho žvilgsniu. Pasirodo, gulėjau padėjusi galvą jam ant kelių.
Staigiai pakilau ir atsitraukiau nuo jo. Pledas nusmuko žemyn, uždengdamas plikas šlaunis.
-Tu ką? Mane nurengei?- sumišusi paklausiau. Buvau su kažkieno berniukiškais šortais ir marškinėliais su supermeno atvaizdu.
Enohas ramiai ištiesė ranką ir pridėjo prie mano kaklo tikrindamas pulsą. Išpūčiau akis, bet nepajudėjau. Buvau per daug suglumusi, kad įstengčiau kažką daryti, o dar tas jausmas lyg pabudus po itin realaus košmaro.
-Ir aprengiau švariais sausais rūbais,- ramiai atsakė Enohas lyg šis akivaizdus rūpestis jam nieko nereikštų.- Deja, Magnusas turėjo tik vaiko rūbų, bet tau jie puikiai tiko.
Tada vaikinas netikėtai palinko arčiau ir suėmęs už skruostų pridėjo lūpas prie mano kaktos. Jei anksčiau mano širdis plakė taip lėtai, kad buvo beveik išvis sustojusi, tai dabar ji lipo lauk per gerklę.
-Rodos, tau viskas gerai. Esi gyva.
Žinoma, Enohas tikrino mano kūno temperatūrą. Lyg tai būtų įprasta. Nežinia, kurį laiką gulėjau galvą padėjusi jam ant kojų, o jis nebuvo susinervinęs kaip visada.
Supratęs, kad beveik nemirksėdama žiūriu į jį, vaikinas krenkštelėjo ir pakėlė pledą apgaubdamas mano pečius. Tuomet atsistojo tarsi norėdamas suteikti man daugiau erdvės.
-Tau vis tiek dar reikia palaikyti šilumą, nes nemažai laiko išbuvai grynas ledo luitas,- pratarė Enohas.- Buvo sunku tave sušildyti ir sugrąžinti tavo įprastą širdies ritmą.
Tikriausiai buvau nustojusi kvėpuoti. Jaučiausi lyg apdujusi, bet po kelių įkvėpimų man palengvėjo.
-Kiek praėjo laiko?- pralemenau suimdama pledo kraštus. Mano kūnas meldė šilumos ir jaukumo. Kad ir kaip buvo kvaila pripažinti, bet Enoho artumas mane ramino.
-Gal pora valandų, nežinau tiksliai,- numykė gūžtelėdamas pečiais vaikinas. Jis atsisėdo ant stalo priešais mane.
-Ir visą tą laiką buvai su manimi?- staiga tai suvokusi pakėliau antakius. Atrodė lyg iš naujo pažindinuosi su pasauliu, o dar turiu įsisąmoninti netikėtus naujus suvokimus.
Enohas linktelėjo. Matydamas mano tuščią žvilgsnį jis tikriausiai pasijautė nejaukiai, tad atsistojo.
-Tavo rūbai jau tikriausiai išdžiuvo. Tuoj atnešiu.
Atsikvošėjusi pasekiau jį akimis. Neilgai trukus Enohas grįžo su mano senaisiais drabužiais. Jie buvo tvarkingai sulankstyti.
-Galėsi persirengti, aš eisiu laukan pakvėpuoti grynu oru,- tarė vaikinas aiškiai norėdamas išvengti tolimesnio pokalbio su manimi.
Jei jis jautėsi nepatogiai, tai aš dvigubai tiek pat. Negana to, kad perrengdamas mane jis matė mano pusnuogį ir leisgyvį kūną, vaikinas rūpestingai slaugė mane, kol aš kabinausi iš mirties gniaužtų. Enohas tarsi pasikeitė per vieną naktį. Na, iš tiesų ne per vieną. Geriau pagalvojus, jis jau buvo mano gyvenime nuo pat pirmos dienos akademijoje. Ir kaskart mudu vis labiau neišvengiamai artėjome...
-Kaip tu tai padarei?- paklausiau, kai jis padavė man švarius drabužius.
-Ką?- suraukė kaktą Enohas.
-Aš negalėjau ištrūkti, mane įkalino tamsa iš visų pusių, o dar tas siaubingas šaltis siekiantis pačius kaulus,- suvirpėjau vien apie tai pagalvojus.- Šaukiau Magnusą, bet niekas nepasikeitė ir tik, kai pradėjau šaukti tave, rodos, tu mane išgirdai.
Enohas prisėdo šalia manęs. Jo tamsių akių žvilgsnis tarsi lietė kiekvieną mano veido lopinėlį. Tačiau vietoj to, kad būčiau įsprausta į keistą ir nepatogų jausmą, jaučiau šilumą ir troškimą, jog Enohas niekada manęs nepaliktų, o jo žvilgsnis nenusisuktų.
-Nežinau, tai ir man pačiam nesuprantama,- galiausiai ištarė vaikinas.- Svarbiausia buvo ištraukti tave gyvą, o Magnusas sugėrė visus su tavimi susijusius prisiminumus, todėl jis dabar ilsisi ir be ryto su mumis nesikalbės.
Suvokiau, kad Enohas man nenorėjo visko pasakoti, o juk pats buvo liudininkas. Tai, ką regėjau aš, buvo tik mano išgyvenimas. Tai, ką matė vaikinas ir kiek jam teko įdėti pastangų dėl kažkokios negrynakraujės kilmingosios, buvo žinoma tik jam ir tikriausiai to niekada nesužinosiu.
-Ačiū,- susizgribau prieš Enohui ruošiantis išeiti,- kad ištraukei mane iš ten.
Nuleidau akis gniauždama marškinėlių kraštą.
Enohas sustojo tarsi ryždamasis kažką pasakyti. Visgi jis tiesiog man atsakė.
-Aš juk pažadėjau.
Tai pasakęs jis išėjo laukan įleisdamas į vidų vėsaus oro gūsį. Susigūžiau jautriai sureaguodama į paprastai odą kutenantį šaltuką. Šį kartą jis tarsi nudilgė mano kūną, todėl skubiai pradėjau rengtis į savo šiltesnius drabužius.
Vos tik spėjau užsimaukšlinti megztinį išgirdau viršuje kažką subildant. Užsikišau išdžiuvusius plaukus už ausų ir pažvelgiau ties laiptų viršumi.
-Magnusai?- kreipiausi tikėdamasi, kad jis tuoj pasirodys. Tačiau niekas nenusileido žemyn.
Paėjau arčiau laiptų ir užverčiau galvą viršun. Tuo metu pasigirdo žingsniai.
-Magnusai,- dar kartą pakviečiau jį. Norėjau sužinoti, ar jis regėjo tą patį, ką ir aš, todėl taip nekantravau. Visgi arba aiškiaregys šiuo metu nenorėjo su manimi bendrauti, arba ten buvo dar kažkas.
Pradėjau lipti laiptais spurdančia širdimi. Buvau visiškai nepasiruošusi, dar silpna, bet turėjau įsitikinti, kad man nesivaidena ir galbūt Magnusui kažkas nutiko.
-Nesijaudink, juo pasirūpins mano draugas.
Sustojau palipusi iki pusės laiptų. Mano nugarą sukaustė jau pažįstamas balsas. Įsikibusi į turėklus lėtai atsisukau ir išvydau Vladeną.
-Nenorėjau tavęs išgąsdinti,- papurtė galvą vyras nekaltai nusišypsodamas. Jis paėjo žingsnį link manęs.- Šis netikėtas apsilankymas turėjo būti staigmena. Juk negalvojai, kad tave tada paleidau, nes kitos išeities nebuvo?
Vladenas suprunkštė ir pakreipė galvą. Jis tikriausiai girdėjo mano širdies dūžius. Ir kaip aš juos skaičiavau sparčiai mąstydama, ko griebtis.
-Toks buvo mano planas, nes vis tiek žinojau, kad galų gale tave surasiu,- toliau kalbėjo jaunas vyras. Jis vėl žengtelėjo arčiau. Dar žingsnis ir jis pasieks laiptus. Pasieks mane.- O tau irgi reikėjo laiko, pamankštinti protą, jėgas, suprasti, kas esi,- vardijo atsainiai Vladenas.- Tu dėl kitų nesijaudink, tikrai. Šį kartą tau nebegrasinsiu. Neprireiks to.
Vyras kreivai šyptelėjo, tačiau nors šypsena buvo klastinga, tai neiškreipė jo švelnių veido bruožų. Visgi tai man padėjo suvokti, koks blogis jame tūno.
Tą akimirką mano širdis tarsi nustojo plakti ir aš vikriai apsisukau ketindama užbėgti viršun. Tačiau Vladenas buvo daug greitesnis. Žymiai greitesnis, net už grynakraujį. Nespėjau nė susivokti, kai jis atsidūrė priešais mane užtverdamas man kelią.
Vladenas ketino mane sulaikyti, bet atsitokėjusi trenkiau sugniaužtu kumščiu jam tiesiai į veidą. Tuo metu mane kažkas užliejo iš vidaus, neapsakomas jausmas, kuris buvo malonus, tačiau tuo pačiu ir baugus. Visą savo gyvenimą nesuvokiau, ką reiškia jausti elementą savyje, todėl pajutus mėlynosios ugnies liepsnas šliaužiojančias mano kūne mane aplankė panašus jausmas, kai pirmą kartą ją išlaisvinau prie Lemties taurės. Jausmas, kad negaliu suvaldyti šios jėgos.
Visgi mėlynoji ugnis tik budo po mano grįžimo iš priešmirtinės būsenos.
-Aršioji Titanija,- išsišiepė Vladenas. Rodos, jis smūgio net nepajuto.- Arba Tita, kaip tavo draugas tave vadino.
Susiraukiau tarsi man pačiai būtų trenkę. Jis pažinojo Zakerį, o jo jam mirtis buvo nereikšminga. Nei tarybai nei vampyrams, kurie jį tokiu pavertė. Tikėjau, kad Zakeris turėjo vilties sugrįžti. Jis dar nebuvo visiškai atsisakęs savo žmogiškų jausmų ir aš galėjau jį išgelbėti.
Apsisukau leistis žemyn, bet tada Vladenas mane sugriebė už kaklo iš už nugaros ir patraukė prie savęs. Siekdama išsilaisvinti pakviečiau mėlynąją ugnį. Mano delnuose pasirodė kibirkštys, bet daugiau nieko. Teks ir toliau naudotis kumščiais.
Smogiau alkūne Vladenui į pilvą. Mano smūgiai jau buvo stipresni, nes pabudus mėlynajai ugniai išryškėjo mano vampyriškoji pusė. Tačiau Vladeno jėgos prilygo senojo vampyro galiai, o aš net treniruočių per tą laiką neturėjau.
Vyras pastūmė mane į sieną. Ant jos kabėję dulkėti paveikslai nukrito žemėn. Mano kūną apgaubė skausmo kokonas. Bet nepasidaviau, nors jėgos buvo nelygios. Atsistūmiau nuo sienos ir puoliau Vladeną. Pagriebiau nuo stalo tuščią butelį ir trenkiau jam. Sudužusios šukės prabrėžė veido odą. Pasirodė kraujas, tačiau netrukus žaizdos užgijo. Savo akimis regėjau, kaip visi įbrėžimai užsitraukia, o užsilikę smulkūs stiklo gabaliukai iškrenta lauk.
Vladenas neatrodė įniršęs ar susinervinęs, kad nepasidaviau. Anaiptol, jis kovėsi su manimi tik tam, jog beviltiškai kaučiausi su juo.
-Kas čia vyksta?
Vladeną sustabdė vidun įėjusi moteris. Mano kvėpavimas sutankėjo. Iš pradžių pamaniau, kad man deguonies trūkumas, bet iš tiesų mačiau į kambarį su kitais vampyrais įžengusią Sariką.
-Aš tik išbandau jos jėgas,- išsitiesė ramiai atsakydamas Vladenas.- Valdovas sakė, kad ji stipri, bet man taip neatrodo.
Vyras pasisuko į mane parodydamas veide nusivylimą. Šiuo metu buvau sutrikusi nesuprasdama, ką čia veikia akademijos bibliotekininkė.
-Pasodinkit juos visus,- įsakė Sarika. Maloni rūpestinga moteriškė buvo tarsi išgaravusi, o jos vietą pakeitusi valdinga ir šalta moteris.
Vladenas suėmė mane už žasto ir patempė prie kėdės. Kiti vampyrai atnešė iš virtuvės dar dvi kėdes. Kai mane pasodino, pamačiau Enohą. Jį taip pat privertė atsisėsti. Tuomet mūsų žvilgsniai susitiko. Vaikinas atrodė piktas ir pasirengęs bet kurią akimirką pulti. Beveik nemirksėdama žiūrėjau į jį ir tikėjausi, kad jis nepadarys nieko kvailo, dėl ko nukentėtų.
Galiausiai ant trečiosios kėdės, iš Enoho dešinės, pasodino Magnusą. Vyras sunkiai kvėpavo, o jo kakle žiojėjo žaizda. Jį atvedęs vampyras buvo pasimaitinęs Magnuso krauju. Nerimastingai suraukiau antakius.
Vladenas padėjo ranką ant mano peties, suspausdamas jį, bet ne per stipriai. Kad žinočiau, jog neverta priešintis. Sarika tuo metu priėjo arčiau. Ji vilkėjo ilgą juodą sijoną ir baltus laisvus marškinius. Taip ji paprastai rengdavosi, kiek turėjau galimybės ją matyti akademijoje.
-Pagaliau atėjo tavo diena, Titanija,- ištarė ji kiek palinkdama prie manęs. Vėl pasirodė moters rūpestingumo bruožas, tačiau šį kartą jis atrodė netikras.- Likimas atvedė tave čionai, į šį pasaulį. Suprantu tavo sumišimą, tau viskas neaišku. Bet aš tau padėsiu. O tu turi man pažadėti, kad būsi gera ir manęs išklausiusi neketinsi priešintis. Gerai, Titanija?
Moteris palietė mano skruostą ir nubraukė užkritusius plaukus. Įkvėpiau trūkčiojančiai. Tuomet linktelėjau suvaldydama savo baimę.