Pastovėjau šalimais, kol Enohas man ir sau nupirko ledus. Norėjau išsirinkti pati, bet jis neleido ir tuoj pat užsakė šokoladinius.
-Nemėgstu šokoladinių,- suraukiau kaktą imdama į rankas kūginį vaflį su ledų kaušeliu.
-Nenori nevalgyk,- nukirto Enohas paragaudamas savų ledų.
Netrukus išėjome į lauką. Buvo vėsoka, bet užtat danguje plieskė saulė, kuria mėgavosi gatve vaikštinėjantys žmonės. Atsisėdome parko aikštelėje ant suolelio. Pro šalį ėjo porelės, vaikai važinėjo dviračiais ir jų tėvai kiek atsilikę sekė paskui juos, taip pat vienas kitas vienišius, kažkur skubantis, ir bėgikai, kvėpuojantys grynu oru.
-Bijai?- nejučia paklausė Enohas.
Krūptelėjau lyg būčiau užmiršusi, kad jis čia. Tuomet nuleidau akis į savo ranką. Pati nejausdama vėl spaudžiau kumštį rėždama nagais į odą.
-Ne...- pralemenau. Tada pažvelgiau į vaikiną nerimastingai primerkdama akis.- Gal... Nežinau, kodėl. Jaučiuosi taip lyg kažkas artėtų. Kažkas baisaus.
-Jo, ir manęs tas jausmas neapleidžia,- ištarė vaikinas nužvelgdamas parko teritoriją.
Net nepastebėjau, kaip nemėgstami šokoladiniai ledai susivalgė. Jau buvo metas eiti.
-Žinai, tas aiškiaregys nemėgsta vampyrų,- pratariau atsistodama.
-Ką tuo nori pasakyti?- pasekė paskui mane Enohas.
-Kad tau nebūtina su manimi eiti.
-Taip, kurgi ne,- piktai sumurmėjo vaikinas, o tada prabilo garsiau.- Tikrai neatvažiavau čia su tavimi vien todėl, kad trumpam pasimėgaučiau žmonių gyvenimu.
-Taip, taip, žinau, kelio atgal jau nebėra ir visa kita,- pašiepiau Enohą.- Bet aš tave perspėjau, kad po to neprikaišiotum, jog ir vėl nudegei per mane.
-Na, Titanija, tačiau juk iš tiesų viskas ir vyksta per tave,- atkirto vaikinas pažiūrėdamas į mane. Jis bandė tai pasakyti, kaip įprastą dalyką, kas buvo tiesa. Iš tiesų dar nežinau, kiek darau įtakos tam, kas dabar vyksta vampyrų pasaulyje, bet esu prie to prisidėjusi.
Šiek tiek teko paklajoti, kol suradome reikiamą gatvę. Šis rajonas nebuvo vienas iš saugiausių. Be to, jau buvo pradėję temti. Aš ir pati užaugau ir gyvenau ne itin ramioje gatvėje, todėl žinojau, kad reikia saugotis. Žmonės gal ir neprilygsta sužvėrėjusiems vampyrams, bet jie irgi turėjo savų demonų.
-Nemanau, kad čia kas nors gyvena,- skeptiškai tarė Enohas, kai sustojome prie septintu numeriu pažymėto namo. Pasak Hilerijos užrašyto adreso, šis namas būtent buvo tas, kur gyveno aiškiaregys.
Tačiau name nedegė šviesos, kiemas buvo apžėlęs, tvora ties takeliu buvo išlūžusi, o pats namas šaukėsi remonto. Ši vieta atrodė lyg vaiduoklių gūžta.
Visgi neketinau pasiduoti. Ryžtingai pajudėjau link durų. Pakėliau ranką ieškodama tinkamos vietos belsti, kol galiausiai tiesiog sugniaužiau kumštį ir pabeldžiau. Galbūt mano beldimas buvo per silpnas, o gal iš tiesų čia niekas negyveno, nes nesulaukiau atsako. Enohas priėjo prie manęs bandydamas įžvelgti ką nors pro dešinėje pusėje esantį langą, bet buvo užtrauktos gelsvos užuolaidos. Įsidrąsinusi pradėjau belsti smarkiau, jau stipriau spausdama kumštį. Jei jau niekas neatidarys durų, tai bent išliesiu susierzinimą.
Staiga pasigirdo spynos užrakto trakštelėjimas ir durys prasivėrė. Loštelėjau atgal ir akimirkai nustojau kvėpuoti. Tarpduryje iš tamsos išlindo sulinkusi žmogysta. Mano jautrią uoslę užgniaužė aštrus cigarečių kvapas. Kaip tik viena cigaretė lindėjo iš žmogystos burnos. Apšepęs vyro veidas atrodė atšiaurus - aiškiaregys priminė piktą kaimyną, vejantį vaikus iš savo kiemo. Jo apspangusios akys, lyg pirmą kartą būtų išvydusios natūralią šviesą, buvo primerktos ir piktai nudelbtos į mus. Vyras vilkėjo chalatą, kurį verkiant reikėjo išplauti.
Tą akimirką suabejojau, ar tai tas aiškiaregys, kurio man reikia.
Vyras išpūtė cigaretės dūmus tiesiai į mus ir kostelėjo.
-Eikit lauk, man nereikia, kad ir ką jūs čia pardavinėjat,- suburbėjo jis stebėtinai švariu balsu, turint omenyje, kad vyriškis gyveno nikotino dūmų apsuptyje.
Jis ketino uždaryti duris, bet aš spėjau sulaikyti jas.
-Ar žinote, kas mes?- paklausiau bandydama laimę.
Vyras paėmė cigaretę ir numetė pelenus ant grindų. Jis pravėrė plačiau duris.
-Žinau,- sumurmėjo jis. Mažai trūko, kad nusispjautų.- Žinojau, kad ateisit. Jūs, vampyrai, skleidžiat neapsakomai ryškias auras. Štai tavo,- mostelėjo į Enohą,- viena siaura juosta juoda, o kita - plati ir ryški lyg rubinas.- Tuomet vyras pažiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilkos, lyg praradusios tikrąją spalvą. Kažkodėl pajutau baimę ties kaklu.- Taviškė panaši, tik mažiau ryškiai raudona ir dar šalimais spindi melsva. Pusiau vampyrė, pusiau žmogus.
Aiškiaregys ištarė tai tarsi sau. Jei jis žinojo, kas aš, tuomet nutuokė, kad privalo man padėti.
Galiausiai vyras mus įsileido. Jis nepatikliai nužiūrėjo Enohą.
Viduje vyravo prietema, silpną šviesą skleidė kambario gale pastatytos stalinės lempos. Čia buvo daug daiktų, dėžių, laikraščių, žurnalų. Baldai buvo apkloti uždangalais. Atrodė, kad niekas čia neturėjo savo paskirties, kaip tik kaupti dulkes. Pamiršti daiktai buvo tarsi įstrigę erdvėje, kurioje nėra laiko. Visas namas ir jos šeimininkas buvo joje įstrigęs.
Vyras klestelėjo į fotelį lyg jam būtų sunku stovėti. Jis paėmė nuo apkrauto stalo butelį ir įsipylė tamsaus spiritinio gėrimo į puodelį.
-Mergyt, turi tikrai rimtų problemų, jei įsileidau į namus du vampyrus,- pasakė vyriškis atsigerdamas.- Arba aš per daug girtas. Kodėl jūs vis dar stovit?
Jis pakėlė akis į mudu. Susižvalgiau su Enohu, o tada abu atsisėdome ant priešais esančios sofos. Teko kiek prasivalyti vietą, patraukiant knygas ir picos dėžes.
-Regėjau tave, tikriausiai visi pasaulio aiškiaregiai regėjo,- tarė vyras. Įsivaizdavau, kad aiškiaregys bus senas, tačiau šiam vyrui, nepaisant jo apgailėtinos būklės, tikrai nebuvo daugiau nei keturiasdešimt penkeri.- Aš Magnusas. Didysis aiškiaregys. Raganų konkurentas ir vampyrų engėjas. Tai ko norite iš manęs?
-Aš Titanija, o čia... Enohas,- akimirką norėjau vaikiną pavadinti draugu.
-Jo, jo,- pavartė akis Magnusas ir gurkštelėjo alkoholio. Tuomet išsitraukė iš chalato kišenės cigarečių pakelį.- Aha, regėjau būtent tave. Buvo kažkas panašaus į vampyrų karą. Ir tave, man atrodo, mačiau.- Jis linktelėjo Enoho pusėje, o tada užsidegė cigaretę.- Ak, tai judu čia, nes norite sustabdyti tai, kas artėja?
-Ką jūs regėjote?- įsitempė Enohas neatsakydamas į Magnuso klausimą.
Vyras ištuštino stiklinę ir prisipylė dar.
-Karas, kraujas, žmonių ir kai kurių vampyrų rūšių išnykimas,- atsainiai papasakojo jis. Magnusas buvo ne kokios būklės ir negalėjau jo kaltinti apsileidimu, nes galbūt prie to buvo prisidėję jo regėjimai. Nežinia, ką jam tenka patirti, aiškiaregio dalia tikriausiai nėra lengva.- Mano gebėjimų specifika labiau orientuota į auras ir gyvenimo sąsajas, o ne į ateitį. Tai, ką matau, regiu, paprastai neišsipildo.
Magnusas pavartė puodelį tarsi tikrindamas kiek dar liko gėrimo, o tada išmaukė viską vienu ypu.
-Na, šį kartą tai gali išsipildyti,- tariau. Mano gerklė buvo išsausėjusi.- Vampyrai puola saviškius, jie sužvėrėję tarsi raudonieji, bet nėra negyvi. Jie geba naudotis stipria įtaiga.
-Pasakyk man ką nors ko nežinočiau,- atkirto Magnusas. Jis užsirūkė. Nenorėdama įkvėpti dūmų, stengiausi sulėtinti kvėpavimą.- Kol vampyrai egzistuoja, niekada nebus ramu. Raganos jus tikrai turėjo išnaikinti.
Tai pasakęs Magnusas atsistojo ir nuėjo į virtuvę, kurią nuo šio kambario skyrė tik pusę sienos. Jis padėjo tuščią butelį ant bufeto, kur jau ir taip buvo pilna įvairaus dydžio stiklinių butelių.
-O jūs ką nors geriate apart kraujo? A?- garsiai paklausė jis. Vyras, žinoma, juokavo. Jis grįžo kikendamas su nauju buteliu.- Pas mane nesilanko vampyrai. Ko gi jiems galėtų reikėti iš manęs? Žmogaus? Visada raganos, kurios, beje, turėjo būti išnykusios, yra svarbiausios.
Magnusas buvo apgirtęs, bet pakankamai laikėsi. Tai buvo jo nuolatinė būsena.
-Man reikia sužinoti, kaip aš gimiau, kokie burtai tam buvo panaudoti,- ėjau prie reikalo. Su šiuo žmogumi buvo išties sudėtinga.- Esu pusvampyrė, kuri valdo mėlynąją ugnį. Mano tėvas grynakraujis, o motina šiuolaikinė ragana. Mano elementas buvo užburtas, o kai jį išlaisvinau, jis mano kūnui pernelyg stiprus. Ir kažkodėl manęs reikia tiems sužvėrėjusiems vampyrams.
Magnusas prisimerkė, kad galėtų sufokusuoti žvilgsnį į mane.
-Štai kodėl tavo aura nėra rami,- tarė jis pirštais pavaizduodamas spragsinčias kibirkštis. Tada lėtai pažvelgė į Enohą, kurio tarsi čia nė nebuvo. Magnusas analizavo vaikiną arba visą situaciją - tikrai buvo sudėtinga jį suprasti. Tačiau galiausiai papurtė galvą įsipildamas alkoholio.- Aš negaliu tau padėti. Tai turėtų padaryti raganos.
-Raganos užbūrė mano elementą, jos arba norėjo mane kažkam panaudoti, arba apsaugoti, aš nežinau,- gūžtelėjau pečiais akivaizdžiai parodydama, kokia pasimetusi esu.- Mano tėvas arba motina gali būti gyvi, o viena šiuolaikinė ragana patarė eiti būtent pas jus. Vadinasi, jūs tikrai galite padaryti kažką kas prilygtų raganų magijai.
Aiškiaregys klausėsi manęs, tačiau atrodė, kad jo mintys keliauja kita linkme.
-Mano gebėjimai...- jis susiraukė.- Jie pavertė mane tokiu... Man teko daug ką prarasti.
Magnusas nuleido akis tarsi pats šlykštėdamasis savimi.
-Raganos ir šiuolaikinės raganos gali tai valdyti, bet aiškiaregiai - ne. Regėjimai yra nepakeliami paprastam žmogaus protui, aš nesinaudoju magija, kuri man nekenktų. Tad, mergyt, jei tikrai nori mano pagalbos, tau teks nemažai iškęsti.
Vyras šiuo metu atrodė žvalesnis, lyg alkoholio poveikis būtų akimirksniu išnykęs. Jis kalbėjo rimtai ir vien tai, kad aiškiaregys suteikia man šansą, vertė daugiau negalvoti apie nieką, apie jokius šalutinius efektus.
-Titanija,- tyliai kreipėsi į mane Enohas. Tikriausiai per ilgai tylėjau, bet kai pažvelgiau į vaikiną, mačiau, kad jis neslėpė susirūpinimo. Raganų magija buvo valdoma jų pačių proto ir ji nekenkė fiziškai, jei to nebuvo norima. Todėl puikiai nutuokiau, kad Magnusui įsigauti į mano pasąmonę be magijos nebus paprasta.
Visgi neturėjau ko prarasti. O kažkas baisaus iš tiesų artėjo.
-Nesvarbu, aš pasiruošusi.