Iš vienos pusės labai norėjau pasikalbėti su Zakeriu ir pakeisti jo nuomonę, kad galiu pati susitvarkyti su savo problema. Galbūt kitu atveju laukčiau, kol jis pirmasis pradės su manimi kalbėtis, tačiau šiuo metu labiau vertinau draugystę nei savo išdidumą.
O kita pusė buvo tai, kad dvejojau, ar galiu pasitikėti tuo vaikinu.
-Nori pasiimti gėrimų?- paklausė Madėja. Ji nesitraukė nuo manęs, nors maniau, kad ji susitiks su savo draugėmis.
-Jo, gerai,- pasakiau nužvelgdama Zakerį, kuris dar nesitraukė iš savo vietos. Nenorėjau jo pamesti iš akių, bet koks nors gėrimas rankose būtų buvęs neprošal.
Prie gėrimų stalo stovėjo kelios merginos ir keturi vaikinai. Jie visi buvo atsipalaidavę ir pasidavę alkoholio įtakai. Kaip supratau, Madėja juos pažinojo, nes bent jau keli iš jų pasisveikino su mergina. Nužvelgiau koketuojančias ir judančias ritmingai pagal muziką merginas, kurios buvo išsidažiusios tinkamai progai. Jos paragino mus paimti kokteilius stikliniuose buteliuose iškeldamos savo gėrimus. Šyptelėdama paėmiau vieną ir susidaužiau su jomis buteliais. Neilgai trukus likome tik aš ir Madėja, o galiausiai ir mergina trumpam pasitraukė, kai ją pakvietė šokti draugės. Žinoma, kvietė ir mane, bet nė už ką nebūčiau sutikusi.
-Ir vėl tu... Ką čia veiki?
Išgirdusi priekaištaujantį balsą atsisukau. Enohas sėdėjo prie gėrimų stalo garantuotai ilgiau nei aš šiame vakarėlyje. Jis buvo šonu pasisukęs nuo manęs ir pasidėjęs šalia daugiau nei vieną išgertą tuščią butelį.
-Tą patį ką ir tu - linksminuosi,- atsakiau sarkastiškai, matydama, kad Enohas padaugino alkoholio ne dėl linksmybių. Visgi neketinau jo klausinėti ar lįsti į akis, todėl pasisukau nužvelgdama Zakerį, kuris jau buvo pasitraukęs į kitą vietą. Nemaniau, kad jis toks populiarus. Po įvykio su sergėtoju, kuris vos neužpuolė vaikino, atrodė, jog Zakeris labiau mėgsta būti stebėtoju iš šalies. Dabar jis atrodė kažkoks kitoks.
-Negaliu pakęsti, kad matai mane tokį,- susiėmęs už galvos pasakė Enohas. Vėl pažiūrėjau į jį. Vaikinas tikrai atrodė pasiekęs dugną. Marškiniai išsidraikę, plaukai susivėlę, žvilgsnis blausus. Tylėdama laukiau, ką jis toliau pasakys.- Žinai, ką?- pakėlė jis į mane akis.- Man visiškai vienodai. Tu esi niekas. O aš kilmingasis, kuris neteko sergėtojos, o mano tėvas mano, kad tai mano kaltė ir aš užtraukiau šeimai gėdą.
Žvilgtelėjau akies krašteliu į besilinksminantį Zakerį, tada atsidusau prisėsdama šalia Enoho. Jei jau vaikinas tai paminėjo man, vadinasi jo bėdos buvo rimtos.
-Kaip tai gali būti tavo kaltė?- papurčiau galvą.- Nejau tavo šeimai nebuvo pranešta apie raudonųjų užpuolimą?
Nors buvau įsitikinusi, kad prie to buvo prisidėję kažkokie laukiniai vampyrai, o ne raudonieji, niekas kitas jų nematė, o lengviausia kaltę buvo suversti tiems, kurie jau prie to pratę.
-Gal juokauji?- susiraukė Enohas ir padėjo alkūnes ant stalo.- Niekas apie užpuolimą plačiai nekalba. Taryba visus nutildė, o mano sergėtojos mirtis tapo atsitiktinė. Ji nebuvo tvirta, nesugebėjo manęs apginti, tad vadinasi tai mano kaltė, kad likimo taurė tokią silpna sergėtoją man paskyrė.
Enohas kalbėjo su pagieža, nors jam kiek ir vėlėsi liežuvis.
-Mano tėvui svarbiausia jo vardas, nes jis priklauso vampyrų tarybai, o jei vyresnieji nusprendė slėpti tiesą, tai ir jis paklusniai vykdys paliepimus, kad tik išlaikytų savo vietą. O dėl savo sūnaus jam nusišvilpt. Šiknius... Nekenčiu jo iš visos širdies. Mano motina per jį prisikentėjo.
Enoho asmeninio gyvenimo detalės mane kiek pribloškė. Ir ne tik dėl to, kad sužinojau, jog kilmingojo šeimoje ne viskas rožėmis klota, bet ir todėl, kad vaikinas tai atskleidė man. Man, kuri turėtų žinoti mažiausiai.
-Klausyk, nežinau, kada praeis šitų gėrimų poveikis, bet neturėtum man tai pasakoti,- tariau padėdama ant stalo butelį. Nusprendžiau jo nebegerti.- Po to gailėsiesi ir kaltinsi mane.
Vaikinas pakreipė galvą žiūrėdamas į mane. Tad atsisuko su visa kėde mano pusėn.
-Kodėl tu visada man pasimaišai,- tai nebuvo klausimas arba bent jau į jį tikrai nereikėjo atsakyti. Enohas svirduliavo ir tikrai ne pagal muziką. Jis išgėrė pakankamai, kad paprastą žmogų įvarytų į komą.- Gerai, turiu grįžti į savo kambarį ir užmigti, kol mano protas neprašviesėjo.
Su lyg tais žodžiais jis atsistojo. Prikandusi lūpas žvelgiau, kaip Enohas nekoordinuotai deda žingsnį, kol netikėtai griuvo ant manęs. Atsitraukiau įsiremdama į stalą, bet, laimei, ir pats Enohas spėjo įsikibti į stalo kraštą. Vaikino veidas buvo prie manojo. Jis prisimerkė lyg norėdamas įžiūrėti, ant ko vos neužgriuvo, o tada atsitiesė pasiremdamas į stalą.
-O, varge, teks palaukti,- suvapėjo jis.- Prisiekiu, jeigu kam papasakosi tai...
Enohas neužbaigė sakinio, bet nutuokiau, ką jis turėjo omenyje. Visgi čia buvo pakankamai daug liudininkų. Tik, tiesą pasakius, niekam nerūpėjo.
-Parvesiu tave į tavo kambarį,- pasisiūliau matydama, kaip apgailėtinai Enohas jautėsi, ir atsistojau.
-Ką? Ne,- ištiesė rankas vaikinas.- Tuoj viskas praeis.
Alkoholis niekada nebuvo ir nebus problemų sprendėjas, o tuo labiau vampyrams. Nors problemos buvo žmogiškos, jausmus buvo galima apriboti. Tam net nereikėjo atsisakyti žmogiškumo. Tad nors ir Enohas kalbėjo apie savo tėvą, įtariau, kad buvo dar kažkas.
Neklausydama jo, patraukiau Enohą už rankos, o tada jo ranką persvėriau per savo petį. Vaikinas, nors ir niurzgėdamas, pasidavė.
-Turėtum pasikalbėti su savo tėvu ir pasakyti tai, ką manai,- prabilau nenorėdama eiti tyloje.- Tu bent jau tokį turi.
Tai sakydama nejučia prisiminiau Omišos regėjimą. Visgi kol kas jis dar nieko nereiškė.
-Kai mano mama dar buvo gyva, ji jį pastatydavo į vietą. Mano motina, galima sakyti, buvo šeimos galva,- šyptelėjo Enohas ir šniurkštelėjo. Akimirką pamaniau, kad jis verkia, tačiau iš tiesų tai tebuvo sloga.
-Kas jai nutiko?- paklausiau žvilgtelėdama į vaikiną. Galėjau to net neklausti, bet šį kartą nugalėjo nuoširdumas. O tai neįprasta, nes retai man kada rūpėdavo kiti.
Pagaliau priėjome laiptus. Enohas sustojo lyg pasiduodamas, nors iš tiesų tai aš beveik turėjau nešti visą svorį.
-Ji mirė nuo kraujo trūkumo,- atsakė vaikinas patylomis.- Vampyrai neserga žmonių ligomis, kurios gali būti mirtinos, bet yra viena tokia liga tarp vampyrų. Kai organizmas nebepriima kraujo, bet tuo pačiu kūnui ir protui jo reikia. Tai labai baisi liga. Ačiū dievui, šiais laikais ji itin reta.
Nebuvau girdėjusi apie tai, bet suvokiau, kaip tai baisu. Ypač Enohui. Galbūt kažkur už to pasipūtėlio ir išdidaus vaikino glūdėjo rimtas, bet vienišas vyrukas, kuris slepia skaudžius jausmus už tvirtos sienos.
Tarp mūsų įsivyravo slogi tyla. Koridorius buvo tuščias, girdėjosi tik aidinti muzika iš vakarėlio. Enohas paleido mane ir pradėjo lipti laiptais. Sekiau jam iš paskos, jei kartais reikėtų prikibti. Galiausiai palipus į antrą aukštą, vaikinas atsisėdo ant laiptų, vedančių aukščiau - į merginų kambarių aukštą.
-Tikiuosi rasi savo kambarį,- tarstelėjau ir buvau jau besiruošianti kilti aukštyn, kai Enohas sugavo mano ranką.
-Tu žinai apie tai, ko dar niekam nepasakojau, tad dabar turi pasidalinti savo bėdomis ir paslaptimis.
-Tu girtas, todėl ir plepi,- atrėžiau nepiktai. Bet galiausiai giliai atsidususi lyg atsikratydama visų principų, prisėdau šalia.
-Tuomet rėžk viską, nes vis tiek nieko neprisiminsiu,- patikino Enohas.- Alkoholis dar mane veikia.
Jis pajudino galvą ir plaukai užkrito ant akių. Tuomet vaikinas žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo lyg jam gyvenime daugiau niekas nerūpėtų.
-Patikėk, turiu tiek problemų ir paslapčių, kad neužtektų vieno vakaro jų išklausyti,- atsargiai nužvelgiau Enohą tarsi jis ruoštų klastą. Tuomet man staiga dingtelėjo, kad pamiršau Zakerį. Turėjau su juo pasikalbėti, bet kažkodėl tik stebėjau jį ir sekiau, kol galiausiai man pagailo Enoho. Velniai rautų...
-Paslaptingoji Titanija,- nusijuokė Enohas. Pažiūrėjau į jį nesuprasdama, kas čia juokingo. Jis nei nenutuokia, kas dedasi su mano gyvenimu.
-Taip, tai tiesa. Kai atėjau į šią akademiją, mane pradėjo pulti visos bėdos,- staiga panorau išsikalbėti, nors žinojau, kad Enohas nėra tam tinkamas.- Mėlynoji ugnis yra per stipri mano kūnui, ji gali būti nebesuvaldoma. Raganos kažkodėl uždėjo ant manęs burtą, kuris galimai ir veikia mano elementą. Taip pat sužinojau, kad galbūt mano motina arba tėvas yra gyvi, ir nors tai negali būti tiesa, pradedu tuo tikėti. Ir dar tie sužvėrėję vampyrai, kurie neduoda man ramybės...
Būčiau tęsusi neužsičiaupdama, bet netikėtai Enohas suėmė mane už skruostų ir prisitraukęs pabučiavo. Išplėčiau akis, kai pajutau jo lūpas, ir atrėmiau rankas į jo krūtinę traukdamasi tolyn. Tačiau jau buvo per vėlu ir lyg silpnavalė pasidaviau. Visgi kai karštis nusėdo visą mano kūną, krūptelėjau. Kaip tik tada Enohas atsitraukė. Vis dar laikydamas rankas ant mano įkaitusių skruostų jis žvelgė į mane pro užkritusius plaukus. Jo akys buvo ramios ir tarsi perdavė visus jausmus, kuriuos jis iš visų jėgų slėpė nuo manęs. Tuomet vaikinas švelniai paleisdamas mane nusibraukė plaukus ir atsistojo.
-Labos nakties, Titanija,- tarė jis šyptelėdamas. Bet tai nebuvo pašaipu.
Ir viskas. Jis nuėjo susikišęs rankas į kelnių kišenes ir įlindo į savo kambarį saldaus miego. O aš likau su zvimbiančia galva, šėlstančia širdimi ir neužčiauptomis lūpomis. Nesuvokiau, kodėl jis taip pasielgė, ką tai reiškė. Alkoholio veikiamo proto instinktai? Ar jis perėjo prie tokio tyčiojimosi būdo? Atsistojau ant vis dar virpančių iš jaudulio kojų. Viena proto dalis rėkė eiti išsiaiškinti, o kita ramino, kad tai kvaila ir Enohas vis tiek nieko neprisimins.
Kaip tik tada, kol leidausi griaužiama draskančių minčių, išgirdau, kaip kažkas švilpaudamas lipa laiptais viršun. Tik pamačiusi tamsius plaukus užkištus už ausų sukrutau slėptis. Nežinau, kodėl taip dariau, bet protas rėkė, kad taip reikėjo. Užlindau už turėklų sulaikydama kvėpavimą, kuris buvo padažnėjęs dėl netikėto bučinio poveikio. Tuo tarpu Zakeris nuėjo į savo kambarį, kuris, pasirodo, buvo toje pačioje pusėje, kaip ir Enoho kambarys.
Stipriai prisimerkiau bandydama nuraminti savo širdį. Negalėjau eiti kalbėti su Zakeriu, kai pati jaučiausi lyg apsvaigusi. Man prireiks laiko. Ir vandens. O galbūt užteks tik prasivaikščioti.
Nutarusi taip ir padaryti. Palipau laiptais aukštyn, nuėjau iki savo kambario. Išgirdau arėjantį juoką, tad nenorėdama pasimaišyti kam nors po kojomis, vėl nusileidau. Tiesiog nebegalvok apie tai, Titanija. Tai nieko reikšmingo. Tik bučinys. Daug merginų bučiuojasi su vaikinais ir to nesureikšmina. Po galais... Puikiai galėjau susitvarkyti su jausmais, tačiau šiuo metu jie išsiliejo ir sumišo lyg iš kibiro išbėgę įvairių spalvų dažai.
Dabar jau tikrai koridoriuje nesigirdėjo nė vieno balso, žingsnio ar kitokio garso. Atrodė, kad akademijoje esu vienui viena ir mano nerimastinga širdis.
Eidama link Zakerio kambario pažvelgiau pro langą, kuriame tvyrojo tamsa. Danguje nekabojo mėnulis, kuris įprastai apšviesdavo tamsius koridorius, kai šviesos buvo išjungtos. Šią naktį buvo apsiniaukę tarsi pati gamta jaustų nelaimę.
Galiausiai sustojau prie Zakerio kambario durų. Man ir vėl buvo nedrąsu belstis, tačiau to nė neprireikė, nes durys buvo šiek tiek praviros. Pridėjau ranką prie jų ir stumtelėjau.
-Zakeri?
Viduje nieko nebuvo. Nei paties vaikino, nei jo kambarioko. Jis tikriausiai spėjo išeiti, kol aš laksčiau lyg mergiotė. Nerimastingai suraukiau kaktą nužvelgdama tą pačią netvarką, kurią jau regėjau per paskutinį apsilankymą. Zakeriui tikrai reikėjo išmokti tvarkytis. Ir, žinoma, uždaryti duris prieš išeinant, nes nors jos ir nebuvo rakinamos, atviros durys atrodydavo kaip pakvietimas.
Peržengiau slenkstį lyg norėdama įsitikinti, ar Zakeris kur nors nesislepia. Visgi tai buvo keista, nes tikrai maniau, kad jis grįžta į kambarį miegoti, visgi jau greitai vidurnaktis. Žinoma, Zakeris tikriausiai dabar kur nors su savo draugais.
Jau ketinau apsigręžti ir nieko nepešusi grįžti į savo kambarį, bet nejučia mano žvilgsnis užkliuvo už kilimo prie Zakerio lovos. Tikrai dievinu savo aštrų pastabumą, tačiau tai jau nutinka antrą kartą šiame kambaryje. Ant kilimo šono krašto, kuris buvo kiek daugiau pakištas po lova, pastebėjau tamsią dėmelę. Priėjusi prie stalo įjungiau lempą ir nukreipiau ją žemėn, kad šviesos pagalba galėčiau geriau įžiūrėti dėmę. Tai tikrai buvo kraujas. Neužuodžiau jo, bet aiškiai mačiau tamsiai raudoną delno dydžio lopą ant šviesaus kilimo.
Atsiklaupiau ant grindų lyg mane būtų patraukusi kažkokia jėga. Mano širdies dūžiai sulėtėjo, bet, rodos, girdėjau juos savo galvoje. Pasilenkiau ir pakišau ranką po lovą. Užčiupusi šaltą metalą, atšalau nuo galvos iki kojų. Netrukus ištraukiau durklą, ilgais sidabriniais ašmenimis. Jis buvo tarsi aplietas bekvapiu krauju, kas reiškė, kad tai ne žmogaus kraujas. Dar pakankamai šviežias. Tvirtai suėmiau medinę durklo rankeną ir neatplėšdama akių bandžiau suregzti tam paaiškinimą.
-Zakeri, ką tu padarei?- sušnibždėjau sau. Tuomet staigiai pakilau ant kojų. Mano rankose buvo svarbus įkaltis, o Zakeris kažkur šiuo metu buvo pradingęs.
Palikusi durklą išbėgau iš kambario. Nenorėjau daryti nepatvirtintų išvadų, todėl man reikėjo išsiaiškinti tiesą. Galbūt tai visai ne Zakeris. Jis juk visiškai normalus vaikinas. Tai galėjo padaryti jo kambariokas, kuris man buvo visai neaiškus. Arba aš nemačiau tikrosios Zakerio pusės, kurią jis puikiai mokėjo užslėpti.
Kad Konstantino akademija tikrai milžiniška, įsitikinau būtent dabar. Klaidžiojau po koridorius tikėdamasi susidurti su Zakeriu, tačiau galiausiai suvokiau, jog jau suku ratais. O vakarėlio muzika nei kiek nepadėjo. Manyje augo panika ir nerimas, todėl tai trukdė blaiviai mąstyti.
Žinoma, vakarėlis. Jis galėjo ten sugrįžti.
Nubėgau iki bibliotekos. Viduje dar buvo nemažai mokinių. Tačiau Zakerio nematyti. Sukiojausi lyg kažką pametusi, ką žūtbūt privalau surasti. Staiga mano akys susitiko su Gretos žvilgsniu. Moteris žaismingai garbanotais plaukais žiūrėjo į mane lyg norėtų kiaurai pragręžti skylę. Iš pradžių pamaniau, kad ji piktinasi, jog mokiniai dar nesiruošia užbaigti vakarėlio, bet išvydau, kaip moteris bando man kažką pasakyti. Jos lūpos krutėjo ir tada supratau, kad ji nežiūri į mane piktai. Ji kažko bijo.
Tą momentą pro mane praėjo jaunuoliai. Krūptelėjau lyg išgąsdinta, o tada kai pažvelgiau į tą pačią vietą, kur buvo Greta, ten buvo tuščia. Ta moteris man neatrodė keista, greičiau viskuo nepatenkinta ir griežta. Ji niekada nebandė su manimi kalbėtis, bet šį kartą galėjau prisiekti, kad ji kažką man sakė. Prakeikimas...
Kur ji galėjo pradingti? Vedama instinktų nusileidau žemyn, į pagrindinę fojė. Pasisukiojau prietemoje, kai netikėtai išgirdau slopų šauksmą.
Tai tebuvo vienintelis ženklas, kurio man užteko, kad suvokčiau, kas vyksta.