Nebuvau išalkusi, tačiau vis tiek keliavau su Zakeriu į valgyklą. Tiesą pasakius, galėjau išbūti visą diena nevalgiusi, nes maistas man nebuvo pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Na, ir ne kraujas, žinoma.
Zakeris atsisėdo su pilna lėkšte gana gardžiai kvepiančių makaronų. Jis pasimetė kuprinę ant šalia manęs esančios kėdės.
-Girdi?- nejučia paklausė jis.
-Ką?- Girdėjau tik šurmulį ir balsus sumišusius į vieną maišatį. Bet po kelių akimirkų supratau, ką Zakeris turėjo omenyje.
Pasinaudojusi savo vampyriška klausa galėjau išskirti kiekvieną garsą. Dauguma pokalbių buvo apie mane. Vieni laikė mane kvaiša, kiti stebėjosi mano drąsa, o dar treti laukė, kada galės išbandyti jėgas su manimi.
-Nieko naujo,- papurčiau galvą dusliai atsidusdama ir vėl atitoldama nuo išskiriamų balsų.- Jau ir anksčiau sklido tokios kalbos.
-Taip, bet dabar tu pakėlei savo kartelę,- kreivai šyptelėdamas tarė Zakeris. Jis pastūmė man nedidelį indelį, per kurį matėsi raudona masė.
-Kas čia?- paklausiau sugavusi.
-Žėlė,- nusijuokė Zakeris lyg būčiau pasakiusi pokštą. Pažiūrėjau į jį kiek sutrikusi.- Tik nesakyk, kad nesi valgiusi žėlė?
Žinojau, kas yra žėlė. Tačiau nesu ragavusi kažkokios keistos raudonos masės, kuri priminė sušaldytą kraują. Mano namuose maistas buvo retai gaminamas, o jei kas ir darbuodavosi virtuvėje, tai tik mano globėjai. Valgydavau kartu su jais, bet kai jie išvykdavo, o galiausiai galutinai kažkur pradingo, išvis beveik neužeidavau į virtuvę. Tikrai stebėtina, iš kur gaunu reikiamų medžiagų, nes kiti vampyrai, grynakraujai, kartkartėmis vartodavo kraują. O aš neturėjau nei poreikio, nei tam reikalingų ilčių.
-Paragauk, tai labai skanu. Nusipelnei to,- vaikinas mirktelėjo juokaudamas ir padavė man šaukštelį.
Atsargiai paėmiau įrankį ir pakabinau raudonos tyvuliuojančios žėlė. Įdėjusi kąsnelį į burną susiraukiau lyg pasiruošdama sutikti šleikštulio bangą. Mano skonio receptoriai buvo kiek blėsesni nei žmonių, labiau kaip grynakraujų vampyrų, todėl tai buvo viena iš priežasčių, kodėl maistas man nebuvo svarbus. Tačiau pajutusi saldų skonį su kažkokio vaisiaus prieskoniu, atpalaidavau veido raumenis pasiduodama burnoje tirpstančiam malonumui.
-Išties skanu,- pritariau ir puoliau toliau valgyti.
-Aš visiškai nesuprantu, kaip tu gali būti stipri, jei nieko nevalgai,- papurtė galvą Zakeris žiūrėdamas, kaip beveik nulaižau šaukštelį užbaigdama žėlė.- Taip sugeba tik raudonieji. Nes jie mirę.
-Tikriausiai tai mėlynosios ugnies nuopelnas,- gūžtelėjau pečiais.- Magija veikia mano kūną.
-O tu nežinai, ar ne?- pakreipė lūpas Zakeris.
-Ko?
-Na, kad mėlynoji ugnis ne tik ginklas, bet ir gali gydyti.
Man vos šaukštelis neiškrito iš rankų. Nereikėjo nė žodžių, kad tai mane išmušė iš vėžių.
-O kaip tai reikia daryti?- paklausiau palinkdama arčiau lyg tai būtų didžiausia paslaptis.
Zakeris žiūrėjo į mane tylėdamas, o jo veide žaidė šypsenėlė, kuri tarsi kažką slėpė.
-Išmoksi,- tarstelėjo vaikinas. Tada jis nuleido galvą ir tylėdamas užbaigė savo pietus.
Nužvelgiau jį tarsi norėdama perskaityti jo mintis. Iš dalies norėjau sužinoti, kaip jis sugebėjo išgyventi savo tėvų mirtį ir kas iš tiesų jiems nutiko. Tačiau nujaučiau, kad tokie klausimai gali Zakerį paveikti. Kaip Madėja sakė, ties tuo jis nėra labai atviras. Taigi galbūt Zakeris ir nesusitaikė su netektimi. Ji vis dar griaužė jo širdį, o mano vargana kompanija tai šiek tiek slopino. Bent jau taip manau iš Zakerio noro būti su manimi draugiškam.
-Kas?- netikėtai paklausė jis kukliai nusišypsodamas.
Atsikrenkščiau atsitiesdama.
-Nieko, tiesiog negalvojau, kad vampyrų akademijoje man pavyks susirasti draugą,- tariau ir dar pridūriau.- Draugą, kuriuo galėčiau pasitikėti.
Zakerio šypsena išsiplėtė šiek tiek daugiau. Jis žvelgė tiesiai man į akis, tačiau vietoj draugiškos šilumos jutau skleidžiamą deginantį karštį. Tarsi Zakeris vien žvilgsniu norėtų mane suvalgyti.
-Džiaugiuosi, jog taip manai. Manimi gali visiškai pasitikėti.
Atsakiau jam trumpu šypsniu. Bet iš tikro pasijaučiau visai kitaip. Galbūt per greitai pasakiau, jog juo pasitikiu. Zakeris savyje turėjo mielumo, kuris tikrai sužavėtų kokią merginą, tačiau tuo pačiu ir kažką užslėpto, kas mane vis sustabdydavo aklai pasikliauti Zakeriu. Taip man dažnai nutikdavo ir su paprastais žmonėmis, nes dėl savo vampyriškumo turėjau gana jautrius jausmus.
Visgi čia buvo vampyrų pasaulis, kuriame daug kas atrodė kitaip nei iš pradžių maniau. O lampyrai buvo apskritai keista ir nesuprantama vampyrų rūšis. Bent jau man. Be to, galbūt Zakerio paslaptingoji pusė suteikė jam daugiau žavesio.
Po pietų pertraukos susirinkome į elementų pamoką, kuri vyko lauke. Sergėtojai treniravosi atskirai nuo savo kilmingųjų, o likusieji, galima sakyti, buvo be darbo. Pamoką vedė du mokytojai, bet ir tie visą dėmesį buvo sutelkę tik į sergėtojus ar kelis kilminguosius. Pasirodo, ne visi sugebėjo valdyti savo elementą. Žinojau, kad nevaldomas jis gali išnykti, tačiau koks vampyras galėtų užgožti savo elementą. Štai kitiems kilmingiesiems reikėtų imti pavyzdį iš Enoho. Negalėjau susilaikyti nuo noro paslapčia stebėti jį. Vaikinas neapsakomai gerai ir laisvai valdė savo oro elementą. Galbūt jam iš tikro nė nereikėjo sergėtojos, nes kiek girdėjau ir mačiau, jis taip pat buvo puikus kovotojas. Netgi nors ir sakiau, kad lengvai jį įveikčiau, šiek tiek abejoju tokiu savo pareiškimu. Enohas nepaisant savo užknisančio charakterio buvo gerbiamas kitų. Tikriausiai vampyrų pasaulyje moksliukai ir kiti visažiniai užima kur kas aukštesnę padėtį. Arba tai tik titulo privalumas. Gali būti, kad Beufortai ir taip garsūs tarp vampyrų.
Vaikinas per tą laiką spėjo dėl kažko susiginčyti su mokytoja. Jo veidas apsiniaukė. Pasitelkusi savo ypatingą klausą nugirdau, kad mokytoja liepė jam daugiau treniruotis su savo sergėtoja. Tačiau Enohui šis pasiūlymas baisiausiai nepatiko. Tuomet mokytoja pasiūlė jam pailsėti ir apgalvoti jos žodžius. Enohas nutaisęs rūsčią miną nužygiavo prie arčiau akademijos esančių akmeninių suolų ir krestelėjo ant vieno.
Buvau įsitaisiusi ant žolės, šalia manęs saulei pasiduodamas gulėjo Zakeris, o iš kitos mano pusės sėdėjo Madėja ir skaitė knygą. Mane šiek tiek nervino, kad nė vienas mokytojas neužsiėmė ir kitų lampyrų, kurie netapo sergėtojais, elemento valdymo mokymu. Taigi šiuo metu neturėjau ko veikti, o Enohas buvo geriausias mano taikinys. Paslapčia net šyptelėjau matydama jį tokį įniršusį ir nepatenkintą mokytojos pažeminimu. Vaikinas sėdėjo pavėsyje, ramindamas save nubraukė atgal savo rusvus plaukus. Šie visada jam krito ant akių, o dabar tarsi atidengė visą veidą. Taip Enohas atrodė kur kas nuožmesnis. Iš visiškai nepavojingo švelnaus vaikino jis tarsi tapo aršiu kovotoju.
-Tita?
Iš stebėjimo pozicijos persijungiau į puolimo poziciją. Žaibiškai nudeginau žvilgsniu Zakerį, kuris kreipėsi į mane.
-Juk sakiau taip manęs nevadinti.
-Atleisk,- numykė vaikinas šiek tiek išsigąsdamas mano reakcijos.- Tik norėjau pasakyti, kad grįžtu į savo kambarį, nes jau atsibodo čia gulinėti. Eini kartu?
Žvilgtelėjau į Madėją. Mergina buvo pakėlusi akis nuo knygos.
-Aš tai liksiu čia,- tarė ji matydama mano klausiamą žvilgsnį.
-Tuomet aš irgi,- palinksėjau.
Zakeris daugiau nieko nesakęs nuėjo. Likusi viena su Madėja, dar pažiūrėjau Enoho pusėn, bet vaikino ten jau nebebuvo. Galbūt jis irgi grįžo į akademiją.
Nenorėjau šiuo metu būti tyloje, tačiau nesugalvojau, ko galėčiau paklausti Madėjos. Smulki geltonplaukė buvo įsikniaubusi į knygą, kurios pavadinimą tik dabar užmačiau: "Žemės elementas".
-Valdai žemės elementą?- pasidomėjau norėdama užmegzti pokalbį.
-Taip,- tarė ji pažiūrėdama į mane. Netikėtai Madėja užvertė knygą ir sutelkė visą savo dėmesį ties manimi.- Ar esi ką nors girdėjusi apie Klajoklius karius?
Žioptelėjau nuo tokio staigaus klausimo. Visgi nežinojau, ką Madėja turėjo omenyje, todėl papurčiau galvą.
-Tai vampyrai, kurie paskyrė savo gyvenimą keliavimui po pasaulį ir raudonųjų gaudymui. Jie tarsi saugo vampyrų pasaulį, bet tuo pačiu išlieka nematomi,- paaiškino mergina.- Jie gali būti lampyrai, sergėtojai netekę savo kilmingojo ar atvirkščiai, kilmingieji netekę sergėtojo ir atsisakę savo titulo. Manau, kad tu, Titanija, turi tikrai gerą potencialą, tačiau akademijoje turi būti kažkuo, kad galėtum pasiekti daugiau. Su tokiomis savo galiomis, tikrai taptum gera kare. Neturėtum jų švaistyti.
Be žado spoksojau į Madėją. Kitaip nežinojau kaip reaguoti į šį patarimą, ar kad ir kas tai buvo. Tuo tarpu mergina tiesiog palaikančiai šyptelėjo ir atsistojo prieš tai įsidėdama knygą į savo krepšį.
-Jau baigiasi pamoka,- tarė ji. Mokiniai buvo pradėję skirstytis.
-Gerai, tuoj eisiu,- linktelėjau šyptelėdama. Madėja pirmoji patraukė į akademiją, bet aš dar neskubėjau keltis. Buvau panirusi į savo mintis. Iš tiesų akademijoje mano galios negalėjo būti įvertinamos. Dėmesio centre buvo kilmingieji ir jų sergėtojai, o likusieji tiesiog mokėsi ir netobulino savo jėgų. Bet juk tai tikrai nebuvo lampyro kaltė, jog jis netapo sergėtoju. Zakeris pakankamai gerai valdė savo elementą, tad gerai pasitreniravus, jis būtų puikus sergėtojas. Tikiu, kad ir kiti lampyrai buvo gabūs. Tačiau niekaip negalėjau suprasti, kas turi galią paskirti kitiems likimus. Kaip visa magija buvo susijusi su Lemties taure ir sergėtojo bei kilmingojo tatuiruotėmis? Stebėjausi, kodėl šio dalyko neaiškino per jau ir taip niekam tikusias pamokas.
Žinoma, aš buvau kitas atvejis. Yra grynakraujų, kurie atsisako kilmingojo titulo, tačiau aš dar ir turėjau dalelę žmogaus geno. Mano atrastasis dėdė siūlo man tapti kilmingąją, pasilikti Valaskezos pavardę. Tai atrodė pernelyg paprasta. Mano likimas būtų nulemtas vien mano noru. Visgi tokius dalykus sprendė ne Lemties taurė ar kita raganų magija, bet vampyrų valdžia. Tai tik ji galėjo duoti man leidimą tapti kilmingąja.
Akademijos kiemas jau buvo ištuštėjęs. Netrukus lėtai pakilau nuo žemės. Neskubėdama nusivaliau nuo juodų kelnių žolių likučius ir atsitiesiau parąžydama rankas. Tačiau kaip tik tada man sugėlė galvą tiek kakta. Pajutau staigų silpnumą, kuris privertė mane parkristi ant žemės. Klūpėdama pridėjau ranką sau prie kaktos, kuri degė lyg krosnis, o kita ranka pasirėmiau į žemę. Netikėtai mano rankas apsupo mėlynos liepsnos, kurios pradėjo kilti viršun. Primerkusi akis iš deginančio karščio ir galvos skausmo žvelgiau, kaip mėlynoji ugnis aršiai plevena mano pirštais. Ji beveik siekė mano alkūnes. Tai ir vėl pasikartojo, kai Lemties taurė sunaikino apsaugos burtą. Tik šį kartą mėlynoji ugnis šėlo priversdama mane kęsti didžiulį deginimo skausmą. Nesuvokdama, kas vyksta surikau pro sukąstus dantis ir suleidau pirštus į žolę, užkabindama kietą žemę su savo nagais. Tuomet įvyko neįtikėtinas dalykas. Žemė pradėjo drebėti. Ji bangavo lyg jūra. Galėjau tai justi kiekviena savo kūno ląstele. Mėlynoji ugnis vilnijo iš manęs ir sunkėsi į žemę priversdama ją vibruoti. Neapsakoma galia apėmė mano sielą ir kūną. Lėtai traukdama rankas jutau, kad žemė kyla kartu su jomis. Tačiau tai tebuvo trumpa galios palaima. Mėlynoji ugnis degino mano odą, todėl neiškentusi staigiai loštelėjau atgal. Krestelėjau ant žolės. Žemė nustojo banguoti. Energijos protrūkis taip pat baigėsi akimirksniu ir mane aplankė silpnumas. Dar žvilgtelėjau į mėlynąją ugnį, kuri geso tarsi besibaigiantis laužas, o tada palengva parkritau ant nugaros lyg išsekusi nuo bėgimo be sustojimų. Netrukus išgirdau balsus, kažkas bėgo link manęs, bet aš jau buvau nepajėgi stotis. Šį kartą mane nugalėjo mano elementas.