Kaip galima jausti jausmus tokiam žmogui kaip jis? Aš esu pasimetusi. Tai nėra įmanoma. Aš tikra tuo. Viskas tiesiog nelogiška. Aš jo normaliai net nepažįstu ir aš jau jaučiau jausmus jam. Tai nėra logiška. Nė velnio.
-Nagi, Dia. Mąstyk!-Paliepiau sau ir galva pasukau į šoną, o tada tą patį ir į kitą. Mano galva vis dar buvo tuščia, lyg kas nors būtų išplėšęs smegenis ir pasiėmęs juos sau. Būtent taip ir jaučiausi, lyg kažko trūktų. Dar kartą pažvelgiau į kairį šoną. Spėju jai tai būtų animacinis filmukas dabar virš mano galvos atsirastų lempa. Pasiėmiau senelės laišką. Mano senelė nebuvo tokia sena. Iš ties jai 57 metai ir ji turi nuosavą mokyklą. Na nevisai nuosavą, tiesiog ji yra jos direktorė ir pusė mokyklos priklauso jai. Žinoma ji yra Londone ir tai tikrai toli nuo čia. Maisie sakė, kad ir Niall ten gyveno iki kol atsikraustė čia. Na bet nemanau, kad jis mokosi toje mokykloje kur yra mano senelė. Ten mokyklų daug. O jis tikrai ten nevažiuos. Ypatingai jei sužinos, kad manęs čia nebėra. Turbūt šoks iš laimės, kad atsikratė manęs. Taigi galbūt turėčiau jai paskambinti? Nedelsdama išsitraukiau telefoną ir surinkau gerai žinoma numerį.
-Salut.-Ji atsiliepė prancūziškai ir aš pavarčiau akis. Gal ši idėja ne tokia ir gera? Žinau, kad senelė neleis man daug ko. Pavyzdžiui vadinti ją senele, o kitus dalykus jau numanyti galiu. Per daug dvejonių..
-Klara, tai aš Dia.-Veblenau ir ji nutilo. Žinau mano senelė keista, tačiau oho kokia ji pašėlusi. Kai paskutinį kartą ji buvo čia atvykusi, o tai buvo maždaug prieš du metus. Ji su mano mama nusigėrė taip, kad pavogė kaimynų mašiną, pervažiavo mano klasiokui koją ir apmėtė mūsų namą kiaušiniais ir joms tik vėliau dašuto, kad tai mūsų namai.
-Dia, seniai skambinai. Spėjau pasiilgti tavęs.-Jaučiau jos balse paslėptą džiugesį, nors ji ir kalbėjo šaltai it ledas. Atsistojau nuo lovos ir pradėjau sukti plaukų sruogą.
-Taip, tačiau aš su reikalu..-Mano balsas drebėjo ir staiga kambario oras atvėso. Įsispyriau į šiltas kiškio tapkes.
-Nesidrovėk, mieloji. Kaip tik norėjau užvažiuoti prieš tavo gimtadienį..-Ji ėmė tarškėti ir kalbėti taip greitai, kad privalėjau gaudyti kiekvieną jos žodį ir suprasti ką ji turi omenyje.
-Tiesa, tame, kad norėjau atvažiuoti pas tave aš. Ir ne bet kuriam laikui. O gana ilgam.-Pasakiau ir uždariau vonios duris prispausdama telefoną prie ausies.
-O tai puiki idėja! Tiesa tik man įdomu kuriam laikui?
-Na manau šiems mokslo metams.-Pirštu apsukau plaukų sruogą ir pažvelgiau į savo kojas. Jau greit. Labai greit bus mano gimtadienis. Pasinaudosiu juo, kad mama išleistų.
-Oh, puiku. Aš sutinku. Tiesa kalbėjai su tėvais?-Ji pasiteiravo ir mano kūnu iškart nusirito šiurpuliai. Tėvus įtikinti nebus taip paprasta.
-Ne.-Atsakiau ir ji užtilo. Dievinau Klara. Ji visada rasdavo išeitis iš bet kokių problemų.
-Aš pakalbėsiu su jais.-Pasakė jis ir aš atsidusau.
-Puiku, laikau sukryžiuotus pirštus.-Entuziastingai pasakiau ir tikrai sukryžiavau pirštus.
-Iki, aš dar paskambinsiu tau!-Ir netrukus ji pabaigė pokalbį. Aš pašokau į viršų ir iškėliau ranką į viršų.
-Yes!-Surėkiau tyliai ir mano veide atsirado šypsena. Aš priėjau prie veidrodžio ir pažvelgiau į save. Prieš išvažiuojant privalau kažką pakeisti. Aš tikra mane išleis.
-Dia!-Mama įsiveržė į mano kambarį. Jos šviesūs plaukai buvo užkritę ant akių. Ji papūtė orą ir jie pasikėlė, bet netrukus ir vėl uždengė žalias akis. Nusijuokiau ir ji nubraukė savo plaukus, sumirksėjo ir uždėjo ranką ant liemens. Gerai pagalvojus tai aš ir mama, lyg du vandens lašai. Įdubę skruostai, beveik juodi plaukai, liekna figūra, ilgos lieknos kojos ir duobutės skrustose. Daugelis mano mamą laikė mano seserimi ir mus skyrė vienas vienintelis dalykas - akys. Jos akys buvo ryškiai žalios. Smaragdinės, o mano viso labo žalios - rudos - mėlynos - pilkos. Viskas viename. Kartais būdavau net gi juodakė.
-Taip?-Galiausiai aš atsakiau ir per akis šmėstelėjo Niall. 'Visai ne laiku' pagalvojau ir pažvelgiau į savo motiną, kuri kaip tik susiraukusi žvelgė į mane.
-Kodėl tu nori vykti į Londoną?-Paklausė ir aš su ranka trenkiau sau per kaktą. Hah, kvailas klausimas.
-Mama, juk žinai, kaip man sunku..-Atsikrenkščiau ir ji iškart suprato ką turiu omenyje. Žinoma ji nežino apie Niall, taigi ji galvojo apie Bekę. Kuri yra taip pat svarbi priežastis.
-Aš nelabai noriu tave išleisti, bet tiek to. Tau netrukus jau 17. Taigi važiuok ten..-Ji pasakė ir jos akyse susikaupė ašaros. Aš pradėjau juoktis ir apsikabinau ją.
-Nesijaudink, mam.-Pakštelėjau jai į skruostą. Ji nusišypsojo man.
-Gerai aš susitarsiu dėl kelionės, o tu bėk į miestą atsisveikink su draugais, nusipirk ar dar kažką ir beje palauk.-Ji išsilaisvino iš mano glėbio ir beveik bėgte nubėgo į kitą kambarį, bet netrukus grįžo du didele krūva pinigų.-Tai tavo gimtadieniui, tad išleisk kam nori.-Ji pakštelėjo man į skruostą ir išmovė iš kambario. Pasinaudojau progą ir įlindau į baltus džinsus, šviesią odinę striukę, baltą maikę ir baltus konversus, o tada išbėgau į lauką. Mano rankos nesustodamas drebėjo ir aš vis dar negalėjau patikėti tuo. Tai bus geriausias gimtadienis mano gyvenime. Aš pažadu tai!
Pravėriau mylimiausios kirpyklos duris. Viena darbuotoja atsisuko į mane ir nusišypsojo. Ji greit kažką parašė lape ir priėjusi atitraukė kėdę. Aš prisėdau ir pasinėriau į visišką ramybę. Iškart žinojau ko noriu.
Mano plaukai buvo susukti į netvarkingą kuoduką, tačiau nepaisant to jie nepasikeitė stipriai, Aš tik iš juodos spalvos pasidariau rudą. Gana tamsiai rudą. Tuo pačiu susitvarkiau antakius, pasidariau visas reikiamas procedūras ir prisiekiu atrodžiau gražuolė, bet keisčiausia tai, kad naujoji spalva padarė mane keik vyresne. Ankščiau atrodžiau 15 -16, o dabar 17. Tai gerai manau. Vistiek netrukus būsiu tikrai 17 - iolikos. Urhh, aš šiandien padariau tikrai daug, tačiau dar vienas dalykas liko. Aš pakeičiau išvaizdą, šiek tiek apsipirkau. Nors tiksliau ne šiek tiek, o tiek, kad spėju nesutalpinsiu net į 4 lagaminus. Pasidėjau daiktus, o dabar kulniavau pas Maisie. Nors ir nepažinojau jos ilgai, bet ji tikrai padėjo man atsistoti ant kojų. Ji yra kažkas neįprasto. Man tai patinka. Turbūt dabar mes draugės, o gal ne. Nežinau, tiesiog atsisveikinsiu su ja. Kai jau buvau prie baltų durų visa drąsa dingo. Aš atsidusau apsilaižiau savo lūpas ir ištiesiau ranką, bet staiga ją atitraukiau. Nagi Dia! Aš pagaliau pabarškinau. Nieko. Netrukus pasigirdo dideli ir sunkūs žingsniai. Mano akys šoktelėjo viršun, delnai ėmė prakaituoti. Tyliai nusikeikiau. O jei duris atidarys Niall? Kodėl aš ankščiau nepagalvojau apie tai.
-Dia?-Blondinas pravėrė duris ir aš sustingau. Tą akimirką laikas sustingo ir aš girdėjau tik savo kvėpavimą ir mačiau jo suveltus plaukus, apsnūdusį žvilgsnį, pilką niekuo neišskiriančią maikutę ir šviesiai mėlynus, plėšytus džinsus. Tobula apranga paprastam vaikinui.
-Labas.-Aš nutraukiau tylą ir kvailai šyptelėjau. Jis pasimetė, bet galiausiai trūktelėjo pečiais aukštyn.
-Ką čia veiki?-Dusliu balsu pasiteiravo ir aš rankomis apsikabinau save. Prie jo jaučiausi, lyg maža mergaitė. Vėl troškau verkti, tačiau šį norą užgožė svajonės. Aš norėčiau, kad jis suprastų kaip po velnių greit aš prisirišau prie jo. Aš norėčiau, kad jis neleistų man išvykti. Jis apvyniotu savo raumeningas rankas aplink mane ir pasilenktų prie veido, o tada prabiltų "Maldauju. Pasilik" Arba kažkas panašaus. Tai būtų tobula. Tobula svajonė. Deja, taip niekada nebus. Atsitokėjusi, papurčiau savo galvą. Aš nesakysiu jam to. Aš nesakysiu, kad išvykstu.
-Yra Maisie?-Lediniu balsu paklausiau ir jis sutriko, bet apsimetė, kad viskas gerai. Jis pasitraukė nuo durų ir įleido mane.
-Ji viršuje.-Atsikosėjo ir aš nubėgau į blondinės kambarį.
Maisie gulėjo išvertusi ant lovos. Ji žiūrėjo į viršų ir kažką skaičiavo, bet vos man įėjus jos žvilgsnis susitiko su manuoju. Ji papūtė lūpas ir paplekšnojo į vietą šalia savęs. Aš atsidusau ir priėjusi atsiguliau šalia jos.
-Taigi?-Ji nusišypsojo ir atsisuko į mane.
-Taigi..-Aš atsikosėjau ir ji iškėlė antakius. Papurčiau galvą ir ji sukikeno.
-Supratau.-Blondinė iškėlė rankas į viršų.
-Pažadėk, kad niekam nesakysi.-Prabilau ir ji sutriko.
-Taip.-Jos balsas buvo silpnas, tačiau sakinys labiau išėjo klausimas nei teiginys. Ji sumirksėjo savo mėlynomis akimis ir nusuko jas nuo manęs.
-Aš išvažiuoju į Londoną..-Ir tuo metu galėjau jausti kaip ji tvirtai suspaudžia mano ranką.
-Ką?-Mėlynose akyse susikaupė ašaros. Aš sukikenau iš jos reakcijos ir aptampiau jos žandus.
-Dia, ne..-Ji ir vėl prabilo. Galbūt vis dėl to ji tikrai laiko mane savo drauge.
-Nurimk, mes vis tiek bendrausim.-Aš silpnai sukikenau ir mes apsikabinom, tačiau staiga blondinė atsitraukė nuo manęs lyg įgelta. Ji atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį.
-Nevažiuok. Dia. Nevažiuok ir aš tau pasakysiu Niall paslaptį.-Aš puse lūpų nusišypsojau ir papurčiau galvą į šonus. Maisie linktelėjo ir mes apsikabinusios atsisveikinome.
-Rašyk man!-Pavijimui šūktelėjo ji ir aš uždariau dar vienas durs. Priėjau prie slenksčio ir blondinas pagavo mane už alkūnės. Taip netikėtai, kad aš visiškai nesureagavau. O dabar mėlynos jo akys žvelgė į mane.
-Ar galime pasikalbėti?-Jo ranka nuslydo man ant liemens. Aš sukaupiau drąsa ir atsitraukiau.
-Rytoj.-Pasakiau žinodama, kad rytoj manęs čia nebebus. Viskas baigta. Aš nenoriu jokių jausmų ir dvejonių. Nors smalsumas mane ir žudo. Apsisukau ir nuėjau namo.