✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

35 skyrius

Drakas

Mačiau, kaip Elė pagriebė lazdelę iš sustingdyto Jakslio rankos ir nepastebėta nušliaužė iki kampo. Jame atsisėdo taip, kad viską matytų ir iš paskutinių jėgų, suspaudė burtų lazdelę rankoje, stebėdama viską, kas vyksta kambaryje. 

-Everte Statum,-ištariau kerus, nukreipęs savąją lazdelę į Traversą. Mirties valgytojas kelis metrus skrido, o tada atsitrenkęs į sieną, nukrito ant grindų, praradęs sąmonę. To, Kurio Nevalia Minėti, šalininkų buvo kelis kartus daugiau nei mūsų, bet jie neskubėjo laidyti kerų į mus. 

-Tavęs nepaleido iš Azkabano,-pažiūrėjau į Liucijų, o tada į šalia jo stovintį Luką, seną tėvo draugą, kuris dirbo Magijos Ministerijoje. -Luko dėka tu laisvėje. Tu pabėgai, o jis viską užglaistė, padarydamas taip, jog atrodytų, kad tave paleido. 

-Tu teisus, Drakai. Teisus. Incarcerous,-mano tėvas nukreipė lazdelę į Ronaldą ir vaikiną apsivijo virvės.  Nereikėjo apsidžiaugti anksčiau laiko, nes patalpa prisipildė įvairiausių burtažodžių pavadinimų, nuo kurių mes vos spėjome gintis. Poteriui pridengus mane ir Vizlį su gynybiniais kerais, išvadavau raudonplaukį iš virvių. Stovėjome ir vėl trise prieš mirties valgytojų grupę. 

Dvaro svetainė, į kurią mus atvedė Traversas ir kurioje kankino Elę, tapo vis labiau nuniokota. Laikas ėjo, o kova tarp mūsų ir Voldemorto šalininkų nėjo į pabaigą, nors mirties valgytojų po palengva mažėjo, nes galiausiai mums pavykdavo juos nokautuoti. Atsigynęs nuo paleistų kerų į mane, pažiūrėjau į laikrodį, kabėjusį ant sienos. Turėjome dar valandą laiko iki grįžimo į Hogvartsą. Įkišau ranką į kišenę ir apčiuopęs pergamento ritinėlį, ant kurio buvo neteisinga Voldemorto sugrįžimo informacija, žinojau, ką turiu padaryti. Atėjo laikas Hermionos ir Džinės planui. 

-Palaukit!-garsiai sušukau, jog visi mane gerai girdėtų. Iš kišenės išsitraukiau pergamentą ir jį aukštai iškėliau. Kova trumpam sustojo. -Duosiu jums tai, ko jums reikia, jeigu galėsime pasiimti Elę ir ramiai išeiti iš čia. Tai instrukcija, kuri leis jums prikelti jūsų taip mylimą ir dievinamą Valdovą,- Liucijaus akys sužibėjo iš laimės ir jis nuleido savąją burtų lazdelę. Mirties valgytojai pasekė jo pavyzdžių. 

-Mainai?-paklausė mano tėvas ir aš linktelėjau. -Sutinku. Pasiimkite Elę, atiduokite mums informaciją ir galėsite eiti. 

Ronaldas nužygiavo prie kampe sėdinčios šviesiaplaukės ir ją pakėlė. Elė numetė ant žemės Jakslio lazdelę ir aš žengiau kelis žingsnius į priekį ir ištiesiau pergamento ritinėlį Liucijui. Vyras paėmė jį iš mano rankos ir aš grįžau prie Poterio, prie kurio jau stovėjo Vizlis kartu su Ele. Keturiese apleidome dvarą ir tik mums einant link vartų, pajutau skruostu tekantį skystį. Perbraukiau ranka per jį ir tamsoje atpažinau kraują. Svarbiausia, kad apsiėjome be mirčių, tik su keliais įbrėžimais. 

Hermiona

Makgonagal stovėjo prie pagrindinių Hogvartso durų, vis stebėdama savo mažą laikrodį. Džinė ir aš sėdėjome ant laiptų, esančių priešais duris. Keli aurorai stoviniavo netoli profesorės, laukdami pasirodančių vaikinų. Kuo labiau artėjo vidurnaktis, tuo labiau jaudinausi ir laukimas tapo ilgesniu. Aš nežinojau nieko apie savo dviejų geriausių draugų ir vaikino, kuriam jutau simpatiją, likimą. Likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, su paprastu pokšt koridoriuje atsirado Ronis, kuris rankose laikė Elę, ir Haris. Džinė atsistojo ir nubėgusi kelis laiptelius žemyn, stipriai apsikabino juodaplaukį, kol Ronaldas atsargiai perdavė šviesiaplaukę aurorui ir viską pradėjo jiems bei profesorei Makgonagal aiškinti. Aš likau sėdėti ant laiptų. Drako kartu su jais nebuvo. Ir kai jau blogos mintys norėjo apsilankyti manojoje galvoje, išvydau šviesius plaukus, kurie su dar vienu pokšt pasirodė koridoriuje. Atsistojusi, greitai nusileidau kelis laiptelius žemyn ir pribėgusi, stipriai apkabinau Draką. Vaikinas kelias sekundes stovėjo nereaguodamas, bet tada savosiomis rankomis tvirtai apglėbė mano liemenį. Tą akimirką, kai išvydau pasirodžiusį baltaplaukį gyvą, jausmai perėmė mano kūno kontrolę. 

-Mes jos geriausi draugai aštuonis metus, bet ji pirmiau apkabina Smirdžių,-tyliai pasakė Ronis, bet aš puikiai tai išgirdau. 

-Ša,-paliepė vienbalsiu Džinė ir Haris. 

-Tavo ir Džinės planas suveikė,-tyliai sumurmėjo. Šiek tiek atsitraukiau nuo Smirdžiaus ir patvarkiau ant akių užkritusią plaukų sruogą. Drako veidą puošė keli įbrėžimai kaip ir Hario ar Ronio, bet svarbiausiai, kad viskas pasibaigė gerai. 

Pažiūrėjau į pilkas šviesiaplaukio akis ir nekreipusi dėmesio, kad nesame vieni, sujungiau mūsų lūpas. Drako rankose stipriau apglėbė mane ir prisitraukė arčiau savęs. Manosios rankos susirakino už vaikino kaklo. Pilve jutau žiobarų vadinamus drugelius, o širdies ritmas pagreitėjo. Atrodė, kad aplink mus daugiau nieko nėra. Dabartinis bučinys buvo priešingybė praeitiems. Šis buvo lėtas, pilnas jausmų ir nei vienas iš mūsų nenorėjo, jog jis baigtųsi. Pritrūkus oro, atsitraukėme, o mūsų veidus papuošė plačios šypsenos. Drakas suglaudė mūsų kaktas ir mes stebėjome vienas kito akis. 

-Tu neįsivaizduoji, kaip stipriai man patinki,-sušnabždėjo. Neatsakiau. Tik sujungiau mūsų lūpas dar vienam, šį kartą trumpam, bučiniui. 

-Galbūt ir įsivaizduoju,-taip pat sušnabždėjau. -nes tu man taip pat patinki. 

 taisyta

Šią dalį norėjau jau parašyti gan seniai, bet laukiau tinkamo momento. Ir jis atėjo!♥