✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

25 skyrius

♥Pasiekėm 3k! Didelis AČIŪ visiems, kurie skaito♥

*Po savaitės*

Hermiona

-Jau savaitę laiko kiekvieną vakarą sėdime bibliotekoje, ieškodami naudingos informacijos, bet mes vis dar nieko neradę,-Elė užvertė knygą, kurią skaitė. 

-Kantrybės, Eleanora, kantrybės,-Drakas trumpam pakėlė savąsias akis nuo skaitomos knygos ir pažiūrėjęs į merginą, vėl jas nuleido į skaitalą. 

-Kiek kartu tau sakiau, kad nevadintum manęs Eleanora? Aš Elė,-nepatenkinta sumurmėjo šviesiaplaukė. Padėjau savo knygą ant stalo, sukeldama negarsų trinktelėjimą. Elė ir Drakas pažiūrėjo į mane. 

-Paslaptingieji Horokrusai visada, be išimties, būna tam žmogui labai svarbūs ir brangūs daiktai,-pakartojau sakinį, kurį perskaičiau toje pačioje knygoje apie Horokrusus, kurią skaitėme prieš savaitę. Tik šį kartą skaičiau ją nieko nepraleisdama ir sutelkdama visą savo dėmesį tik į ją ir informaciją, pateiktą joje. 

-Ir viskas?-paklausė Elė ir aš linktelėjau. -Tikrai labai padėjo,-pavartė savąsias akis. 

-Padėjo,-prakalbo Drakas. -Žinome, kad slaptasis Horokrusas bus svarbus ir brangus daiktas Voldemortui. Tai apmažina daiktų sąrašą, kurie gali būti būtent tuo Horokrusu. 

Sudėjome knygas atgal į lentynas ir susirinkę savuosius daiktus, pradėjome eiti link bibliotekos išėjimo. Voldemortas arti laikė savąją gyvatę, bet ji negalėjo būti slaptasis Horokrusas. Jeigu jis jau būtų sunaikintas, nemanau, kad Tamsos Valdovas būtų pasakojęs apie galimybę jam sugrįžti, nes Nadžinė žuvo tą pačią dieną, kaip ir jos šeimininkas. 

-Roni, Hari!-pabudau iš savo apmąstymų, kai išgirdau Elės balsą. Mergina nubėgo prie dviejų vaikinų, palikdama mane ir Draką vienus. Elė pradėjo pasakoti kažką Roniui, ignoruodama Harį, stovintį šalia raudonplaukio. 

-Vizlis iš tiesų toks kvailas ar tiesiog nemato, kad jis patinka Elei?-paklausė Smirdžius. 

-Tai Ronaldas. Ko tu tikėsi iš jo?-į jo klausimą atsakiau klausimu. Pyktis, kurį jutau dėl pastarojo raudonplaukio elgesio, kalbėjo už mane. Žinau, kad jeigu nejausčiau to pykčio, būčiau pasakiusi visai ką kitą. 

-Negalėjot eiti ilgiau?-paklausė Haris, kai aš ir Drakas priėjome prie jo ir Ronio bei Elės. -Ką nors sužinojot? Elė mane ignoravo, kai paklausiau. 

-Slaptuoju Horokrusu tampa daiktai, kurie yra ypač brangūs ir svarbūs būtent tam žmogui,-atsakiau. -Ir viskas. Kur buvot išėję?-paklausiau, nes nei Ronis, nei Haris tokiu laiku nevaikščiodavo koridoriais, jeigu neieškodavo nuotykių arba nelankydavo Hagrido. 

-Buvom pas Hagridą. Jis prašė pagalbos su Testraliais rytojaus penktakursių pamokai,-Haris atsakė į mano klausimą ir pažiūrėjęs į Ronio ir Elės pusę, pavartė akis. -Gal norit susirasti kambarį?-garsiai paklausė juodaplaukis. Poros šnabždesiai ir kikenimai tarpusavyje nutilo. -Tu minėjai, kad slaptasis Horokrusas turi būti tam žmogui svarbus ir brangus daiktas. Kaip mes sužinosime, koks tai buvo daiktas Voldemortui? 

-Poteri, aišku, kad per buvusius mirties valgytojus,-atsakė Drakas. -Palik tai man ir Bleizui. 

-Zabiniui? Prie ko jis čia?-paklausė Ronaldas.

-Tu jiems pamiršai pasakyti,-žvilgtelėjau į Draką ir šviesiaplaukis atsiduso. 

-Bleizas rado albumą ir aš jam viską papasakojau,-Ronis jau žiojosi sakyti, bet Smirdžius nutildė jį savo žvilgsniu. -Jis nori mums padėti. 

-Kuo mūsų daugiau, tuo geriau,-Haris linktelėjo. 

-Tu rimtai, Hari? Dabar mes pasitikėsime visais klastuoliais?-paklausė Ronis. 

-Nevisais. Smirdžiumi jau pasitikime ir dar vienu klastuoliu pasitikėti nebus sunku. 

***

-Hermiona, galiu su tavimi pasikalbėti?-paklausė Drakas, kai buvome ant laiptų, kurie vedė iki Storulės portreto. 

-Taip,-atsakiau ir pasukau savo galvą į Harį, Ronį ir Elę. -Eikit, tuoj ateisiu ir aš,-mano draugams dingus už portreto, pažiūrėjau į vaikiną, stovintį keliais laiptais žemiau nei aš. -Apie ką norėjai pasikalbėti?-Drakas palipo ant dar vieno laipto.

-Apie nieką,-atsakė tyliu balsu. -Reikėjo kažkaip atsikratyti Poterio, Vizlio ir Elės. 

Šiek tiek palenkiau savąją galvą ir pažiūrėjau į šviesiaplaukio pilkas akis, kuriose kadaise regėjau šaltumą ir neapykantą, o dabar jų nebebuvo matyti jo akyse. Pasilenkiau arčiau vaikino, palikdama kelių centimetrų atstumą tarp mūsų veidų. Galėjau jausti jo šiltą kvėpavimą, kuris atsimušė tiesiai į mano veidą. Nepaaiškinama ir nematoma jėga traukė mane vis arčiau Drako, todėl priglaudžiau savąsias lūpas prie šviesiaplaukio lūpų, taip jas sujungdama. Drako rankos stipriai apglėbė mane per liemenį, o manosios jo kaklą. 

 taisyta

Antrasis Hermionos ir Drako bučinys per šią istoriją. Tikiuosi sulaukti nuomonių, kurios suteikia motyvacijos ir didina norą toliau rašyti, iš jūsų♥