✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

19 skyrius

Džinė

Man, Hariui ir Elei, nes Ronis visą laiką ignaravo rudaplaukę ir šviesiaplaukį, persimetus keliais žodžiais su Hermiona ir Smirdžiumi, jie nuėjo į šokių aikštelę. 

-Roni, kas tai?-paklausė Elė. Ji paėmė mažą buteliuką, iš kurio raudonplaukis žadėjo įsipilti į savo punčo stiklinę, iš mano brolio rankų. Mergina gurkštelėjo buteliuko turinį ir susiraukė. -Ugninė.

-Taip, ugninė. Atiduok,-jis atėmė buteliuką iš Elės rankų ir pusę jo turinio susipylė į punčo stiklinę. Tai oficialu. Mano brolis ties išprotėjimo riba. 

-Roni, tu mokykloje, o joje ugninė uždrausta,-pasakiau, žiūrėdama į raudonplaukį vaikiną. 

-Man nerūpi,-sumurmėjo ir keliais gurkšniais išgėrė stiklinės turinį. Tai visiškai nepanašu į mano brolį, kurį pažinojau visą savo gyvenimą. 

-Pateksi į bėdą,-Haris pažiūrėjo į savo geriausią draugą, o jis tik numojo ranka. 

-Pats žinai, jog kartais taisykles laužyti smagu,-Ronis pažiūrėjo į juodaplaukį. 

Mūsų Helovyno šokių vakarui įpusėjus, turėjome nepaleisti iš akių Ronio, jog jis nepridarytų kokių nors kvailysčių ir kad profesoriai, kurie prižiūrėjo šokių vakarą, nepastebėtų vaikino keisto elgesio. 

-Kuo tas šeškas geresnis už mane?-paklausė Ronis. Keturiese sėdėjome prie staliuko. -Tai aš turėčiau ten linksmai šokti su Hermiona, o ne jisai. Žinau, kad mes nutarėme išsiskirti draugiškai, nes abu supratome savuosius jausmus, bet....  -po šių raudonplaukio žodžių, Elės akyse galėjau pamatyti mažą skausmą. Jai patiko mano brolis ir tai buvo akivaizdu. Ronis atsistojo. Norėjau sulaikyti raudonplaukį, bet buvo per vėlu. Jis greitu žingsniu per šokių salę ėjo link Hermionos ir Drako, kurie stovėjo prie užkandžių ir šnekučiavosi. Visi trys greitai atsistojome ir bandėme pavyti Ronį. 

Hermiona

-Užpraeitą vasarą, aš ir Bleizas pabėgome iš namų į naktinį ir žiobarišką Londoną.  Manėme, kad mano tėvai nesužinos. Ir būtų nesužinoję, jeigu nebūtume per ilgai ten užsibuvę. Mama reagavo ramiai, bet tėvas pasiuto. Kartu su Bleizu turėjau ilgiausiai klausytis jo šauksmų  apie tai, kaip mes esam gryno kraujo burtininkai ir panašiai. O tada aš visą likusią vasarą nemačiau savo šluotos, nes tėvas nenorėjo, jog vėl pabėgčiau. Tačiau pabėgti iš namų tikrai buvo verta,-nusijuokė Drakas, pabaigdamas savo pasakojimą. 

-Drakas Smirdžius žiobariškame Londone. Net sunku įsivaizduoti,-pasakiau.

-Hermiona!-atpažinau Ronio balsą ir atsisukau į tą pusę. Vaikinas priartėjo prie mūsų ir jis susvyravo. Manau, kad jis būtų užgriuvęs ant manęs, jeigu ne Drakas, kuris prilaikė svyruojantį Ronį. 

-Neliesk manęs, mirties valgytojau!-sušuko raudonplaukis. Už jo nugaros išvydau artėjančius Harį, Elę ir Džinę. 

-Tik norėjau padėti,-šviesiaplaukis sumurmėjo ir pasitraukė nuo Ronio. Trijulė priėjo prie mūsų. 

-Roni, einam,-Džinė bandė paimti savo brolį už rankos, bet jis ją patraukė. 

-Aš dar nepasikalbėjau su Hermiona,-pažiūrėjo į ją. 

-Pasikalbėsi su ja rytoj,-Haris norėjo padėti savo geriausiam draugui. 

-Ar jis apsvaigęs?-paklausė Drakas.

-Taip. Nežinau, kaip, bet jis sugebėjo atsinešti čia ugninės ir ją išgėrė,-Elė atsakė, o tada jos lūpas paliko atodūsis. 

-Aš niekur neisiu!-sušuko Ronis ir tada pažiūrėjo į mane. -Kodėl taip pasitiki šiuo šešku?-parodė ranka į Draką. Ir vėl ta pati Ronio dainelė. Kodėl pasitiki? Kodėl bendrauji? -Jis mirties valgytojas, Hermiona! Bet tu elgiesi su juo taip, lyg jis būtų tavo senas, geras draugas! Jis naudojasi tiek tavimi, tiek visais jumis!-mosikavo savosiomis rankomis. -Elgiasi lyg būtų jūsų draugas, o iš tiesų perduoda visą sužinotą informaciją savo draugams mirties valgytojams! Kur mūsų rastas Tomo Ridlio albumas?! Pas jo motiną! Apgavo jis jus ir dabar mirties valgytojai žinos, kaip sugrąžinti Tą, Kurio Nevalia Minėti!-Ronis nesustodamas šaukė. Gerai bent tiek, kad niekas į mus nekreipė dėmesio. Visi buvo per daug įsijautę į šokius. -Jūs vis pamirštat, kaip jis ir jo draugai elgėsi su mumis visus praėjusius metus! 

-Gana!-neiškentusi sušukau ir raudonplaukis nutilęs, pažiūrėjo į mane. -Man nusibodo klausyti to paties kiekvieną kartą, Ronaldai. Kodėl tau sunku tiesiog patikėti, jog žmonės iš tiesų gali pasikeisti ir jie yra verti antro šanso? Jeigu būtų taip, kaip tu kiekvieną kartą sakai, jau seniai Voldemortas būtų sugrįžęs,-pasakiau. Mano gera nuotaika, kuri buvo iki pasirodant Ronaldui, buvo dingusi. Ir ji dar labiau susigadino, kai išgirdau tai, ko niekada nesitikėjau išgirsti iš Ronaldo Vizlio lūpų. 

-Purvakraujė ir mirties valgytojas, puikus derinys,- sulaikiau ašaras, kurios norėjo išriedėti iš mano akių. Tai nebuvo dėl žodžio, kurį panaudojo vaikinas, nes buvau prie to pripratusi. Bet tai buvo žmogus, mano geriausias draugas, kuris tą žodį panaudojo. 

taisyta

Būtų puiku sulaukti jūsų nuomonių♥