✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

29 skyrius

Hermiona

Paskutinės dvi lapkričio mėnesio savaitės prabėgo greitai ir visas Hogvartsas pradėjo jausti artėjančias žiemos atostogas. Visiems tai reiškė trumpą poilsį nuo mokslų, bet tik ne man, Hariui ir kitiems mano draugams. Drakui ir Bleizui pavyko išgauti informacijos apie daiktus, kurie buvo ypač svarbūs Voldemortui. Mes leisimės į paslaptingojo Horokruso paieškas su atostogų pradžia. Vizliams, pameluodami pranešėme, kad grįšime tik palikti nereikalingus daiktus ir leisimės į kelionę, kurią planavome nuo mokslų metų pradžios. Panirau į savąsias mintis, stebėdama knygą, kurią laikiau savosiose rankose. Kai Haris sutriuškino Voldemortą per Hogvartso mūšį, maniau, kad viskas tuo ir pasibaigs. Daugiau jokių burtininkų karų, jokios Horokrusų medžioklės. Maniau, kad pagaliau galėsime gyventi ramiai. Klydau. Lieka tikėtis, kad mums pavyks surasti tą Horokrusą, o jį suradus ir sunaikinus, gausime taip trokštamą gyvenimą, kuris bus ramus ir Voldemortas liks tik blogu prisiminimu. 

Varpo gaudesiui pasiekus mano ausis, atsistojau ir susirinkusi savuosius daiktus, išėjau iš Hogvartso bibliotekos, kurioje leidau laisvą laiką. Niekur neskubėdama žingsniavau senais pilies koridoriais link Grifų Gūžtos bokšto. Laiką, kuriuo turėjo man vykti pamoka, bet profesorei pasijautus prastai ir neįvykus Senovės runoms, išnaudojau atlikdama namų darbus, kurie buvo užduoti tik kitai savaitei. 

-Semper fortis*,-pasakiau slaptažodį Storulės portretui ir jam atsivėrus, įėjau į šiltą Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, kuriame buvo vos keli mokiniai. Netrukus jis prisipildė grifiukų, spinduliuojančių laime, jog šiandien penktadienis ir jie turi dvi dienas poilsio. Be to, visi su nekantrumu laukė rytoj vykstančių kvidičo rungtynių tarp Grifų Gūžtos ir Klastūnyno. Visiems įdomu, kokios bus rungtynės, kai šių dviejų koledžų keli mokiniai pradėjo bendrauti vieni su kitais. Nevilis pliumptelėjo ant patogios sofos šalia manęs ir aš pasukau galvą į vaikiną, nuo kurio veido nedingo plati šypsena. 

-Galiu paklausti, kodėl tu toks laimingas?-paklausiau Nevilio. 

-Hana sutiko su manimi sekmadienį nueiti į Kiauliasodį,-tamsiaplaukio balsas buvo kupinas laimės. -Ar girdėjai, kad Ronis pakvietė Elę į pasimatymą per Ateities spėjimo pamoką?-Nevilis pažiūrėjo į mane, o aš papurčiau galvą. 

-Aš atsisakius tos pamokos,-tariau. -Išlaisvinkit savo vaizduotę, žvelkit į ateitį vidine akimi,-pabandžiau pamėgdžioti profesorę Treloni, kaip ir trečiaisiais mokslo metais Hogvartse. Nevilis nusijuokė ir aš atsistojau, pažiūrėjusi į laikrodį. Kartu su tamsiaplaukiu išlindau pro portreto angą ir pradėjome eiti link Didžiosios salės, kurioje laukė vakarienė. 

-Pasiruošę rytojaus rungtynėms?-Nevilis paklausė Hario, Ronio ir Džinės, kurie atsisėdo prie Grifų Gūžtos stalo, ką tik grįžę iš kvidičo treniruotės. 

-Kada mes nebuvome pasiruošę?-klausimu atsakė Džinė ir į lėkštę įsidėjo maisto. 

-Beveik visada,-prie manęs atsisėdo Drakas, o Bleizas įsitaisė šalia jo. -Juokauju, Poteri,-pastebėjo Hario žvilgsnį. -O šiaip daugiausia kartų jums tiesiog aklai pasisekė,-nusijuokė šviesiaplaukis. 

-Pažiūrėsim, ką sakysi rytoj,-sumurmėjo Ronis ir nieko nelaukęs pradėjo valgyti, o gal tiksliau kimšti, taip mylimą vištieną. Prie mūsų grupelės trūko vieno žmogaus, kuris niekada nepraleisdavo vakarienės. 

-Kas nors matėt Elę?-paklausiau draugų. Mano balsas skambėjo susirūpinusiai. 

-Ji greičiausiai užsisėdėjo bibliotekoje kartu su Luna. Žinai, kad po pamokų jas ten dažnai rasi,-Haris atsakė į mano užduotą klausimą. Mano akys nukrypo į Varnanagės stalą. Luna sėdėjo kartu su savo koledžu. Tai kur yra Elė? Žinau, kad žmogus gali paprasčiausiai praleisti vakarienę, bet blogas jausmas, kurį pradėjau jausti pasigedus merginos prie mūsų stalo, stiprėjo ir nesiruošė niekur dingti. 

 taisyta

Naktimis apima įkvėpimas, negaliu to pakeisti. 

*Visada drąsus