Kraujo karas

36.

-Egorijus buvo pirmasis, kuris pradėjo domėtis raudonaisiais ir kaip paprastam lampyrui, tuo labiau grynakraujui, pasiekti visišką savo visų jėgų naudojimo galimybę. Raudonieji tai sugebėjo. Jie buvo beveik nemirtingi, dukart stipresni ir greitesni bei jautresni aplinkai. Panašiai kaip mūsų protėviai. Bet buvo minusas, kad jie negalėjo visiškai protauti ir labiau panašėjo į žvėrį. Pasidalinęs savo mintimis, Egorijus užkrėtė ir Sariką. Tik moteris jau žinojo atsakymą.

Suraukiau kaktą jau pradėdama suprasti, kas vyksta. Sarika žinojo būdą, kaip pažadinti savyje tikrąsias vampyro jėgas, kurios jau buvo seniai pamirštos, kaip tapti nemirtingam, kokie buvo mūsų protėviai, ir kaip išlaikyti blaivų protą.

-Žmogiškų jausmų atsisakymas buvo tik to dalis. Taip buvo lengviau priartėti prie tikslo. Tačiau užgožti žmogiškus jausmus irgi nėra taip paprasta,- Harko balsas pritilo.- Kai susipažinau su tavo motina, tai jau buvo prasidėję. Egorijus paslapčiomis treniravosi, Sarika rinko žinias apie tai, kas galėjo išlaisvinti senąsias vampyriškas galias. Mida apie tai jau buvo girdėjusi, todėl ji pirmesnė įspėjo Sariką ir Egorijų, pagrasindama, kad papasakos apie tai savo šeimininkėms raganoms, kurios tikrai būtų užkirtusios kelią artėjančiam blogiui.- Tėvas atsiduso prisimerkdamas. Nors jo tonas buvo šaltas, tai tik fasadas užgožiantis prisiminimų sukeltus jausmus.- Tačiau viskas pakrypo bloga linkme. Egorijus prašė mano pagalbos, kad prisidėčiau, kad neklausyčiau Midos, neva ji tik trukdo. Jam nepavyko atsisakyti žmogiškų jausmų. Sarika jį spaudė, o Egorijus pradėjo prarasti save. Jis buvo nesavas. Turėjau susivokti, kad jam reikia pagalbos. O tuo tarpu Sarika susirado daugiau pasekėjų ir keletą vampyrų, kurie jau buvo išsitreniravę paslėpti žmogiškumą, kai tik prireikia. Tai ir buvo pagrindinis dalykas - žmogiškus jausmas reikėjo nustelbti, o ne visiškai atsisakyti, kad nepavirstum į žvėrį. Egorijus visiškai atitolo. Jis sekė Sarikos manipuliacija. Tai ji buvo vedlė, skatino prisidėti net ir akademijos mokinius. Galiausiai Sarika su kitais vampyrais pradėjo manipuliuoti raudonaisiais. Jie galėjo paveikti juos įtaiga. Žvėrys buvo paklusnūs savo šeimininkams. Norėdamas Sarikai įrodyti, kad yra vertas tapti tikruoju vampyru, Egorijus surado raudonųjų grupę. Tačiau jis dar buvo per silpnas. Kai Sarikos priversta, Mida turėjo išvykti, nebaigęs akademijos išvykau jos ieškoti. Mudu su Mida privalėjome sustabdyti tai, kas prasidėjo, bet vietoj to, kad išgelbėtume Egorijų, palikome jį mirčiai. Manėme, kad nebėra išeities. Raudonieji jį apsupo, girdėjome jo riksmus. Žvėrys nenorėjo jam pasiduoti, todėl visiškai sunaikino. Bent jau taip manėme.

Harkas nutilo lyg baigęs pasakoti. Tačiau iš tiesų jam reikėjo užgožti prisiminimų sukeltą kaltę.

-Egorijus pavirto į raudonąjį. Bet jis buvo kitoks, kadangi sugebėjo laisvai protauti. Žmogiški jausmai buvo dingę, bet liko skausmas, širdgėla ir keršto troškimas. Sarika jam ir toliau padėjo primindama jo kančias, kad buvo visų atstumtas ir visada silpnas.

Klausydamasi suvokiau, jog Egorijus iš dalies buvo panašus į Zakerį. Jis jautė panieką sergėtojams, nes šie nužudė jo tėvus, todėl norėjo jiems atkeršyti. Visgi kerštas tik atskleidžia silpnybę. Todėl Zakeris negalėjo visiškai užgožti žmogiškų jausmų.

-Tuo tarpu, kol Egorijus ir Sarika su kitais vampyrais trumpam dingo lyg į vandenį, aš ir Mida bandėme prieiti prie vampyrų tarybos ir paaiškinti galimą grėsmę ne tik vampyrų, bet ir žmonių pasauliui. Visgi taryba apie tai jau žinojo, padidėję vampyrų užpuolimai pamažu lindo į paviršių. Tik visa tai buvo užglaistoma raudonųjų puolimu. Neva nakties padarai sulaužė taikos pažadą.

-Bet taryba nėra paklusni Valdovui,- įsiterpiau. Mano tėvas pažvelgė į mane ir papurtė galvą pritardamas.

-Jie manė, kad gali viską sutvarkyti prieš atsirandant visuotinei panikai, tačiau kai mes su tavo motina pradėjome kištis, viskas pakrypo bloga linkme. Taryba uždraudė mums į tai veltis. Jie pradėjo siekti to, ko reikėjo Egorijui, su tikslu, kad tai pasisuks prieš jį patį,- pasakojo Harkas.- Žinau, kad tavo draugas yra Beufortas. Jo motina mums daug padėjo. Bet jo tėvas mus visus išdavė. Kas sugebėjo pasprukti, turėjo pasislėpti. Todėl iš pradžių apsigyvenome žmonių mieste. Tuomet sužinojau, kad turiu gyvą giminaitę - Hileriją Von Vestorn, kuri pagarsėjo susidorojusi su vampyrų demonu ir pirmąją ragana. Bandžiau ją surasti, bet nepavyko. Po metų, kai, rodos, viskas trumpam aprimo, Mida pranešė, kad laukiasi.

Tą momentą Harkas nuleido akis žemėn. Jo lūpos sukrutėjo išduodamos šypsnį. Bandžiau įžvelgti jo veide emocijas, bet jas užsklendė tamsus šešėlis.

-Tuo metu mes sužinojome, ko siekė Egorijus ir Sarika. Tiksliau, ką jie jau buvo pasiekę. Egorijus buvo stipriai patobulėjęs. Nežinau, kas jam nutiko per tuos metus, bet jau nebe Sarika, o jis pritraukė kitus vampyrus sekti jo pėdomis. Per tą laiką jie surado raganų užkeikimus, galinčius perduoti vieno iš dievų Hano sielą. Kadangi Hanai buvo mūsų ir raganų kūrėjai, Egorijus rado būdą magijos pagalba išgauti jam reikalingos Hano sielos energijos, kuri dabar jam padeda naudotis visa proto galia ir daugeliu elementų.

Įspaudžiau nagus į odinį audeklą. Harkas pakėlė į mane akis. Jau nujaučiau, kad atėjo eilė šiame pasakojime pasirodyti man.

-Tai buvo sudėtingas procesas. Egorijus iškart negalėjo įkūnyti į save Hano sielą, kadangi pats buvo raudonasis - miręs ir prisikėlęs. Tam reikėjo jauno, ką tik gimusio vampyro, o dar geriau to, kuris valdė mėlynąją ugnį. Egorijui reikėjo indo, o mėlynoji ugnis turėjo išlaikyti dievo jėgas. Nesuvokėme, kaip jis sužinojo apie Midos nėštumą, bet jau buvo per vėlai. Raganos, Midos šeimininkės, pajautė suardytą pusiausvyrą ir perspėjo mus apie pavojų gimdyti. Mūsų vaikas galėjo būti karo pradžia. Tas, kuris padės išsikeroti blogiui. Visgi aš pažadėjau, kad viskas bus gerai. Iš dalies taip ir buvo,- mano tėvas žvelgė kažkur į langą. Jo antakiai buvo suraukti.- Egorijaus planas nebuvo visiškai apgalvotas, kas leido mums išsigelbėti. Kadangi Mida buvo žmogus, gebantis valdyti magiją, tu taip pat negimei visiška vampyre. Todėl raganos užbūrė mėlynąją ugnį, kad ši prisitaikytų prie tavo maišyto kraujo, o kai elementas pajuto ryšį su naujai gimusia būtybe, raganoms buvo lengviau pasinaudojus burtais tave apsaugoti nuo pašalinės Hano galios. Nors mes ir nespėjome, tu tapai indu, Egorijus gavo dalį Hano sielos, tačiau Mida paslėpė tave žmonių mieste, pas vieną seną mūsų pažįstamą vampyrę. Tad ir toliau slapstėmės, žinodami, kad tarp žmonių Egorijus tavęs neras, be to, mėlynoji ugnis tavo viduje saugojo likusias Hano galias.

Tačiau aš pažadinau mėlynąją ugnį ir ji nebesaugo Hano galios. Štai kodėl elementas yra galingesnis už mane pačią ir žaloja mane, ko įprastai neturėtų būti. Indas nėra amžinas, o jėga per didelė.

-Kas nutiko mano mamai?- paklausiau išsausėjusia gerkle.

Tai nuskambėjo aiškiai - suvokiau, kad ji mirusi. Visgi Harko veide kažkas sukirbėjo lyg jis jaustųsi dėl to kaltas.

-Egorijus ją surado ir išžudęs raganas pagrobė Midą,- prabilo Harkas.- Tačiau ji neišdavė kur tu. O aš nebespėjau jos išgelbėti. Koviausi su Egorijumi ir jis mane stipriai sužeidė. Mėlynoji ugnis mane išgydė, bet labai nusilpau. Turėjau trauktis, kad nenukentėtų likusi mano šeima. Todėl suvaidinau savo mirtį.

Vis dar norėjau pykti, kad buvau palikta viena dideliame ir svetimame žmonių pasaulyje. Kažin, kiek laiko dar būčiau ramiai gyvenusi be jokios žinios apie tikrą vampyrų pasaulį ir pavojų jam, jei ne Liutarija. Galbūt Egorijus vis tiek būtų galiausiai mane suradęs. Tačiau kad ir kaip bebūtų, šiuo metu nebegalėjau laikyti paniekos savo tėvui. Buvo daug svarbesnių dalykų, kurių negalėjo užtemdyti mano pyktis.

-Liutarija sugebėjo mane rasti,- teigiau turėdama omenyje, kad iš tiesų nebuvau jau taip paslėpta.- Ir kažkodėl atvedė mane į akademiją, kur yra Lemties taurė. Jeigu būčiau žinojusi, kas vyksta, kad privalau saugotis, viso to nebūtų įvykę.

Žinoma, jei gyvenčiau su žinia, jog manyje dalis dievo sielos, kuri iššaukia neapsakomas galias, nežinau, ar mano gyvenimas jau būtų toks paprastas kaip iki šiol. Tačiau bent jau nekiltų pavojus, kad netyčia išlaisvinčiau šią jėgą, o pamišęs vampyras, kuris nežinia, ar dar yra raudonasis, sugrįžtų baigti savo tikslų.

-Taip,- atsiduso Harkas.- Liutarija dalyvavo tavo paslėpime. Kai tavo motina mirė, ji rūpinosi tavo priežiūra tau nepastebint. Tačiau tai buvo per daug pavojinga. Egorijaus vampyrai surado tavo buvimo vietą, todėl tave globojusiai vampyrei teko tave atiduoti žmonėms. O kai Liutarijai gimė pati kvailiausia mintis, ji tave susirado ir tarsi įdavė Egorijui.

Harkas atrodė susinervinęs. Norėjau sužinoti, kodėl Liutarija surizikavo taip neapdairiai pasielgti ir ką ji turėjo omenyje, kad aš galiu visus apsaugoti nuo blogio. Tačiau tikriausiai turėjau kalbėtis su ja pačia ir, be to, kažkas nutiko, nes visi name esantys sukluso. Harkas išsitiesė prieidamas prie durų. Pasekiau paskui jį. Kažkas kėlė bangas nepaklusdamas. Bet aš supratau, kas gi daugiau galėjo rodyti savo kaprizus. Enohas.