Stepbrother |STYLES|

43

Melisa pov*

Velnias. Velnias, velnias!

Pro alkoholio gaubiamą rūką, man į smegenis prasiskverbė Harry užduotas klausimas.

Sustingau. Nedrįsau net pajudėti. Visi mano randai, kuriuos slėpiau visais įmanomais būdais, dabar pasirodė visu gražumu! Ir ne kas kitas, o Harry juos išvydo!

- Melisa. - vaikino stiprios rankos sučiupo man už pečių ir atsuko į save. Jo žalios akys su nerimu žvelgė į mane. - Pasakyk man tiesą. Gana slėptis po savisaugos kiautu. Jau ilgą laiką tu elgiesi itin keistai. Ypač po mūsų nakties. Tu bijai kažko taip, kad vos man tave per grubiai palietus, tu gūžiesi, o tavo akys paplūsta ašaromis.
Tad gana. Pasakyk man tiesą. Kad ir kokia ji bebūtų.

Sustingusi žvelgiau į savo įbrolį ir stengiausi nevirpėti.

- Tai... tai ne tavo reikalas, Harry. - sukaupusi savyje vis dar likusius drąsos likučius, papurčiau galvą. - Tiesiog pamiršk tai, ką matei ir gyvenk toliau. Mano gyvenimas yra mano vienos reikalas ir nenoriu, kad į jį kažkas kitas kištųsi.

- Na jau ne, katyte. - suvirpėjau garbaniui taip pavadinus mane, nes tai priminė mano pirmąsias dienas, kai atvykau pas tėtį. - Tu man pasakysi tiesą. Visą tiesą. Geruoju ar ne. Net jeigu man reikėtų viską iš tavęs traukte ištraukti.

Sunkiai nurijau burnoje susikaupusias seiles ir atsidūsau.

- Gerai. - ištariau. - Jeigu taip primigtinai prašai, pasakysiu tau tiesą. Bet vėliau nedrįsk man nieko sakyti. Paliksi mane ramybėje ir apie tai, ką tau papasakosiu - neprasitarsi niekam ir niekada. Aišku?

Garbanius tik linktelėjo galva.

Harry pov*

Nusivedžiau Melisą atgal į savo miegamąjį, aprengiau savo sausais marškinėliais ir paguldžiau į lovą. Atsigulęs šalia, prisitraukiau ją prie savęs. Ši padėjo savo galvą man ant krūtinės ir sunkiai atsiduso.

Bent kartą neprieštarauja.

- Man buvo dvylika, kai tai atsitiko. - Melisa tyliai prabilo, kad vos įstengiau išgirsti. Bet neprieštaravau ir laukiau, ką ji pasakys toliau. - Buvo vasaros atostogos. Močiūtė, mano mamos mama, labai troško, kad aš pas ją atvažiuočiau mėnesiui į Mervilį. Ji turėjo rančą ir gyveno viena su savo ekonome. Savaime suprantama, močiutė jautėsi vieniša, o ir aš ją buvau mačiusi labai seniai, tad su malonumu sutikau vykti į Mervilį. Tai, baigiantis išnykti kaimelis, kuriame be mano močiutės rančos, stovi dar dešimt medinių namų. Ten tvyrauja gamta ir nėra jokio miesto šumulio. Tiesiog gali elgtis nevaržomai, nes nėra žmonių, kurie tau priekaištaus.
Nuvykusi ten, dar nieko nežinojau apie gaują, kuri plėšdavo kaimuose bei miesteliuose gyvenančių žmonių namus ir kartais net nužudydavo tuos, kurie drįsdavo priešintis.
Taip atsitiko ir mano močiutei.

Mergina akimirka nutilo ir sunkiai įkvėpė oro. Jos kūnas nežimiai drebėjo ir aš užtraukęs ant mūsų kūnų antklodę, priglaudžiau Melisą dar arčiau savęs.

- Vieną vakarą plėšikai pasirodė ir mano močiutės namuose. Jų buvu virš dešimt ir visi ginkluoti. Bet mano močiutė buvo ne iš kelmo spirta moteris ir pasipriešino jiems.
Aš tuo metu stovėjau ant laiptų, kai... - Ant savo nuogos krūtinės pajutau nulašant ašarą. Viena ranka raminamai perbraukiau Melisai per nugarą, stengdamasis bent kiek palengvinti jos skausmą. - Kai vienas iš jų tiesiog išsitraukė peilį ir perrėžė jai gerklę.
Tikriausiai suklykiau ar išleidau kitą garsą, nes tas, kuris nužudė mano močiutę, užsivijo mane ir užspeitė palėpėje. Jis kėsinosi mane išprievartauti, ir jam tai būtų beveik pavykę padaryti,bet aš spyriau jam į tarpukojį ir žengdama atatūpsta, užkliuvau už dėžės ir iškritau pro langą. Jis buvo senas, tad nuo mano svorio lengvai dužo, o šukės susmigo man į nugarą.
Ekonomė grįžusi iš netoliese esančio miestelio paskambino policijai ir tie plėšikai buvo suimti. Bet tam, kuris nužudė mano močiutę ir kėsinosi į mane, pavyko pabėgti.
Mane išvežė į ligoninę ir  ištraukė stiklo šukes susmigusias į nugarą ir perspėjo, kad liks randai.
Mama buvo pakraupusi, kai jai tai pranešė. Vis kaltino save, o aš to nekenčiau. Tad mūsų santykiai ne tokie ir geri ir dabar.

Tiesiog gulėjau lovoje, pykau ant savęs. Ir ant viso pasaulio.

Dabar suprantu, kodėl Melisa bijo mano grubių prisilietimų. Kiekviena mergina, kurią kėsinosi išprievartauti reaguotu taip, kaip ji.

- Atsiprašau.