Niekada merginos nėra manęs atstūmusios. Tai aš jas palieku vienas - sutryptas ir įskaudintas. Liejančias ašaras dėl manęs, prašančias jų nepalikti, mylėti jas. Bet šitas mėšlas ne man.
Meilės nėra. Ji neegzistuoja. Širdis skirta tik pumpuoti krauj...
Pokalbiui pasibaigus, beveik su visomis durimis įgriuvau į svetainę. Joje sėdėjo Harry ir Louis stebėdami televizoriaus ekrane bėgančius vaizdus. Bet vos man pasirodžius, vaikinai atsisuko.
- Mel, ką pasakė tavo tėtis? - pirmasis prakalbo Louis. - Nes atrodai taip, tarsi tuoj nugriūsi vietoje.
- Rose, ji...
- Kas nutiko mano motinai!? - it įgeltas Harry pašoko nuo sofos ant kojų. - Ką sakė tavo tėvas?
- Jis.. jis liepė mums nedelsiant antvykti į Niujorką. Tonis atvažiuos mūsų pasiimti ir nuvež į Centrinę Niujorko logoninę. - atsakiau stebėdama kaip vaikino žalios akys apsiblausė. - Sakė, kad viską paaiškins, kai atvyksime.
- Vyksiu kartu. - ištarė Louis.
***
Vos lėktuvui nusileidus ant žemės, Harry tempte nusitempė mane link augaloto vyro, kuris rankose laikė lentelę su mūsų vardais. Nesiėmėme daiktų, tik rankinį bagažą, tad neteko gaišti laiko su lagaminais.
Atvykome naktiniu reisu, buvo po dviejų nakties kelios minutės, bet žmonių oro uose buvo saušakimša. Su Harry šiaip ne taip šiandien gavome bilietus į Niujorką, bet garbaniui tai pavyko padaryti. Louis atvyks tik penktadienį, tai reiškia po dviejų dienų, nes bilietai buvo išparduoti itin greitai, tad greičiausia atvykimo data buvo penktadienis.
Nuraminau Louis, nes jis jaudinosi dėl manęs. Matė, kokia esu nerimastinga, o man tai nebūdinga. Visada tvardydavausi, bet šį kartą viskas kitaip.
Rose kažkas akivaizdžiai atsitiko ir aš nerimauju, kaip ir Harry, nežinodami atsakymo.
Vaikinas visą kelionę tylėjo. Buvo pasinėręs į gilius apmąstymus. Veidas įsitempęs, o akis gaubė keista migla. Žinojau, kad jis nerimauja, neranda sau vietos.
Aš tiesą sakant, jaučiuosi panašiai. Rose yra labai šiltas, geras žmogus ir aš bijau dėl jos.
Vyras, kurio vardas Tonis, palydėjo mus iki juodo džipo, ir vos mums įsėdus, išvažiavo iš oro uosto. Visą kelią tvyrojo tyla. Neturėjome nieko kits kitam pasakyti. Nenorėjau trukdyti jo apmąstymams.
Po dvidešimties minučių džipui sustojus priešais baltą ligoninės pastatą, išlipome iš mašinos ir patraukėme vidus.
Priėjus registratūrą, Harry greitai nurodė savo pavardę ir jau žinojome kur mums reikia eiti. Liftu pakilus į trečią aukštą, sutrikau išvydusi užrašą virš apsiblaususių stiklinių durų - Reanimacijos - intensyviosios slaugos skyrius.
Kas po galais nutiko Rose?
Vos mums įžengus pro stiklines duris, nuo plastikinės kėdės pakilo tėtis. Tiesą sakant, jis atrodė išvargęs, nusilpęs. Jo smakrą puošė kelių dienų šėreliai, akys paraudusios it būtų verkęs, išryškėję daug raukšelių. Atrodė, tarsi pasenęs akimirksniu.
- Kas nutiko mano mamai? - krūptelėjau išgirdusi Harry balsą.
