Niekada merginos nėra manęs atstūmusios. Tai aš jas palieku vienas - sutryptas ir įskaudintas. Liejančias ašaras dėl manęs, prašančias jų nepalikti, mylėti jas. Bet šitas mėšlas ne man.
Meilės nėra. Ji neegzistuoja. Širdis skirta tik pumpuoti krauj...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Harry pov*
Žvelgiau į ašarotas merginos akis ir pasijaučiau vėl kaip paskutinis šunsnukis. Melisą kažkas tikrai praeityje nuskriaudė. Ir labai. Nes ji akivaiždžiai bijo vaikinų prisilietimų.
Vos tik prieš Melisą panaudoji jėgą - ši gūžiasi tarsi maža mergaitė. Jos kūnas akimirksniu suakmenėja ir ima visas virpėti. Veidas perkreipia iš baimės ir pasišlykštėjimo. O akys paplūsta krištolinėmis ašaromis. Jose atsispindi visi nesliapiami jausmai.
Ir aš turiu būtinai išsiaiškinti, kad nutiko Melisai. Nepasiduosiu tol, kol nesužinosiu tiesos.
Nesvarbu, kad ši mergina mane erzina, bet aš neleisiu, kad ją kažkas skaudintu. Sunaikinsiu tuos, kurie norės jai pakenkti.
Jeigu reikės, atstosiu nuo Melisos. Nors, kad ir kaip bus sunku man tai padaryti.
Melisos pov*
Žalios akys primenamčios smatagdus žvelgė į mane su nerimu. Vaikinas tarsi per kelias akimirkas persimainė. Iš grubaus, tapo atsargiu ir sunerimusiu.
Tvirtos Harry rankos buvo padėtos ant liemens. Raminamais judesiais jis lėtai braukė per šonus, ir mano kūnas kiek atsipalaidavi. Bet ne visiškai.
Bjaurūs prisiminimai lindo į dienos šviesą ir aš užsimerkiau negalėdama išlaikyti įdėmaus vaikino žvilgsnio įsmeigto man į veidą.
Nenoriu būti silpna, bet tokia esu. Kad ir kiek užsidėčiau kaukių, praeitis vysis mane. Kol galiausiai visiškai palūšiu.
- Melisa. - šalia kairės ausies išgirdau tvirtą Harry balsą. - Papasakok man.
- Negaliu. - papurčiau galvą ir pabadžiau nulipti nuo vaikino kelių, bet šis mane sustabdė. - Paleisk.
- Nepaleisiu, tol, kol nepasakysi kas tave nuskriaudė, kad vos esi mano paliečiama - gūžiesi ir verki.
- Tai ne tavo reikalas, Harry. Nesikišk.
- Melisa, pažvelk į mane.
Dar kartą papurčiau galvą ir tvirčiau suspaudžiau vaikino tvirtus pečius. Net nagai įsmigo į juodus vaikino marškinėlius.
- Atsiprašau. - pajaučiau kaip Harry krūptelėjo ir aš staigiai atitraukiau savo rankas.
- Mel, aš noriu tau padėti. - viena vaikino ranka atsirado man ant nugaros ir prisitraukė mano kūną arčiau savojo. Jaučiau šiltą kvėpavimą sau į veidą ir nejučiomis suvirpėjau.
- Praeities nepakeisi, Harry. - galiausiai išdrįsau atmerkti savo akis. Ir buvau teisi. Vaikino veidas buvo vos keli centimetrai nuo manojo ir aš paraudau.
Harry nėra JIS.
- Kodėl su tavimi taip sunku? - atodūsis paliko garbaniaus lūpas.
- Harry, paleisk. - pasimuiščiau.
- Su sąlyga, kad papasakosi kas tau nutiko. Bent užuominą duok.
Sukdama galvą ką čia pasakyti, išgirdau kaip atsidarė svetainės durys. Atsisukusi, lengviau atsidūsau, nes tai buvo Louis.
- Atsiprašau, kad pertraukiu jus, bet, Melisa, su tavimi nori pasikalbėti tavo tėtis. - vaikinas pamojavo mobiliuoju telefonu.
