Niekada merginos nėra manęs atstūmusios. Tai aš jas palieku vienas - sutryptas ir įskaudintas. Liejančias ašaras dėl manęs, prašančias jų nepalikti, mylėti jas. Bet šitas mėšlas ne man.
Meilės nėra. Ji neegzistuoja. Širdis skirta tik pumpuoti krauj...
Žinau, kad manote, kad neskaitau jūsų komentarų ir man yra nesvarbi jūsų nuomonė, bet dėl šito esate neteisūs. Kiekvienas jūsų parašytas žodis man yra tikrai svarbus, bet aš neturiu tokių žodžių išreikšti jums dėkingumą. Žodžiais negaliu išsakyti, kokia aš esu jums dėkinga už viską. Už visą tą palaikymą, nuomuones. Už kiekvieną VOTE paspaudimą, kiekvieną peržiūrą.
Ačiū jums. :)
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Praėjo mėnuo. Ištisas mėnuo ramybės. Tai priminė tylą prieš audrą.
Rose viskas gerai. Jos sveikata susitvarkė, bet Niujorke esantis gydytojas norėjo, kad ji dar pasiliktu ligoninėje ilgesnį laiką. Norėjo įsitikinti, kad operacija praėjo be jokių komplikacijų, kurios gali pasirodyti po kurio laiko visiškai to nesitikint.
Harry ir mano tėtis su daktaro žodžiais sutiko visu šimtu procentų, nors Rose ir visus mus bandė įtikinti, kad jaučiasi gerai. Bet susivienijus tėčiui su žaliaakiu, moteris pasidavė ir pasiliko ligoninėje. O tėtis nesitraukė nė per žingsni juo jos.
Kalbant apie Harry, nuo pat to vakaro Niujorko viešbutyje, jis manęs nė pirštu nepalietė. Elgėsi kaip pavyzdingas įbrolis. Ir tai man patiko.
Nors ir jaučiau savo viena sielos puse, kad pasiilgau garbaniaus, bet numalšinau tai, stengdamasi negalvoti apie Harry. Apie jo rankas ant savo kūno, jo minkštas lūpas ant savo odos ir...
- Melisa? - krūptelėjau išgirdusi Louis balsą šalia savo ausies. - Ar tu girdėjai tai, ką aš tau sakiau?
Su vaikinu sėdėjome priešais televizoriu ir laukėme atvykstančių Niall ir Zayn. Harry nemačiau jau keletą dienų. Jis manęs vengia. Grįžus iš Niujorko, jis tęsėjo savo žodį ir laikė savo rankas atokiai nuo manęs.
- Atsiprašau, bet ne. - Kelis kartus sumirksėjusi pažvelgiau į vaikiną. - Gali pakartoti?
- Po Niujorko tu it nesava. Kaip ir Harry. - mėlynos vaikino akys žvelgė į manąsias. - Kas tarp judviejų ten nutiko, kad elgiatės taip, tarsi nei vienas iš jūsų neegzistuotumėte? Vengete vienas kito it maro.
- Viskas gerai, Louis. - šyptelėjau. - Tu juk žinai, kad iš pat pradžių ne įtin sutariau su Harry. Tas nepasikeitė ir iki dabar.
- Taip lengvai manęs neapgausi, Melisa. - papurtė galvą mano geriausias draugas. - Klok kas vyksta iš tiesų.
- Jis žino, kad bijau, bet nežino ko tiksliai. - savo galvą padėjau ant Louis peties. - Ir Harry prisiekė, kad išsiaiškins kas tai. Kas jis.
Pajutau vaikino delną sau ant viršugalvio, o tada ir šiltas lūpas priglundant prie mano kaktos. Jaučiausi saugi savo geriausio draugo rankose. Žinojau, kad kol esu su Louis, man nieko blogo negali nutikti. Jis ne kartą tai man įrodė.
Bet niekas prieš ketverius metus neįstengė manęs apsaugoti. Net ir Louis.
- Niekas to ir nesužinos. Net ir Harry. - vaikino balse girdėjosi šaltos gaidelės. - Šitai nusinešiu į kapus. Be tavo leidimo, laikysiu liežuvį už dantų. Niekas nieko neišpeš iš manęs.
- Aš tavimi pasitikiu. - užmerkiau savo akis. - Tik bijau, kad... Kad vis dėl to mano bjauri paslaptis iškils į dienos šviesą ir tada visi ims bjaurėtis manimi.
- To niekada nebus, Mel. - Louis rankos tvirčiau apkabino mane, taip prisitraukdamos dar arčiau savęs. - Aš to neleisiu.
