Niekada merginos nėra manęs atstūmusios. Tai aš jas palieku vienas - sutryptas ir įskaudintas. Liejančias ašaras dėl manęs, prašančias jų nepalikti, mylėti jas. Bet šitas mėšlas ne man.
Meilės nėra. Ji neegzistuoja. Širdis skirta tik pumpuoti krauj...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Melisos pov*
- Sveika. - krūptelėjau už savęs išgirdusi vaikino balsą.
Atsisukusi išvydau Zayn. Jis rankoje laikė mašinos raktelius, o veidą puošė šypsenėlė.
- Labas. - atsistojau nuo kėdės. - Ką tu čia veiki?
- Tu visą savaitę slėpeisi nuo visų, tad metas tau pakelti savo dailų užpakalį ir išeiti į viešumą. - ištarė vaikinas.
- Argi aš slapstausi? - kilstelėjau antakį.
- Tu tik išeini, pasiimi pavalgyti ir vėl dingsti. Nesuprantu, kodėl šitaip elgiesi.
- Man viskas gerai, Zayn. Tiesiog pastaruoju metu nėra nuotaikos.
- Todėl aš tave veduosi į miestą. - nusišypsojo Zayn. - Juk negali visą laiką tūnoti savo kambaryje.
Nusukau savo žvilgsnį į langą. Lauke švietė saulė, dangus melsvas, be jokio debesėlio, o medžiuose tupėjo keletas paukščių.
Visą pastarąja savaite stengiausi kuo mažiau išlįsti iš savo kambario, nes keistas silpnumas buvo apėmęs mane. Pradėjau sapnuoti košmarus, kuriuose mane persekioja mėlynos, gašlumo pilnos akys, todėl negaliu išsimiegoti. Tiesą sakant bijau užmerkti akis, nes tas košmaras vis kartojasi ir kartojasi. Nepalieka manęs ramybėje.
Prakeiktas Harry. Jis dėl visko kaltas.
Tai dėl jo kaltės košmarai grįžo, nors ir kaip stengiausi juos nugrūsti į toliausia sielos kampelį.
- Gerai. - po kelių akimirkų atsidusau. - Galime eiti.
Apsiavusi batus, nuo kėdės pačiupau savo rankinę ir išėjau kartu su Zayn iš save miegamojo. Nusileidę laiptais, pradėjome eiti koridoriumi kai staiga iš svetainės išėjo Harry.
Sustojau it įbesta ir įsistebeilijau į už kelių metrų stovintį vaikiną.
Harry nemačiau nuo to karto, kai Louis liepė Liam išvesti jį iš jo kambario. Akimirksniu prieš akis, tarsi kokiame filme, išvydau tą sceną jo miegamajame ir mano kūnu nusirito baimės šiurpuliukai.
Ėmiau bijoti Harry. Ir ta baimė visiškai atsispindėjo mano veide.
- Mel? - Zayn klausiamai pažvelgė į mane. - Ar viskas gerai.
Kelias akimirkas tiesiog spoksojau į žalias ir smaragdai Harry akis, kol galiausiai išgirdau pašaipų jo balsą.
- Nagi, nagi, - sukikeno vaikinas. - Ir kas išlindo iš savo miegamojo.
- Užsičiaupk, Harry. - piktai ištarė Zayn. - Ir palik ją ramybėje.
- Negaliu. - papurtė savo garbanotą galvą. - Ypač žinant, kad mes gyvename vienu du po šiuos stogu.
- Traukis iš kelio, Harry. - sukaupusi visas valios pastangas, kad balse nebūtu justi baimės, ištariau.
- Kurgi dingo ta Melisa, kuri buvo it arši Katytė ? - sukikeno Harry. - Aš jau ėmiau jos pasiilgti.
- Nebandyk mano kantrybės. - suspaudžiau kumščius sau prie šonų.
- Ir kas bus, jeigu pabandysiu tai padaryti?
Kelis kartus giliai įkvėpusi, prisiartinau prie vaikino garbanotais plaukais ir pasistiebusi prie jo ausies sušnabždėjau:
- Štai kas.
Ir tą akimirką mano kelienis susidūrė su Harry tarpukoju. Jis iš karto susilenkė ir iš jo lūpų ėmė plūstis keiksmai.
- Eime. - ištariau atsisukusi į Zayn.
Juodaplaukis juokdamasis apkabino mane per pečius ir išsivedė iš namų pro vis dar klūpintį, susilenkusį iš skausmo Harry.
