Niekada merginos nėra manęs atstūmusios. Tai aš jas palieku vienas - sutryptas ir įskaudintas. Liejančias ašaras dėl manęs, prašančias jų nepalikti, mylėti jas. Bet šitas mėšlas ne man.
Meilės nėra. Ji neegzistuoja. Širdis skirta tik pumpuoti krauj...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Po savaitės*
Kroviausi savo paskutinius daiktus į lagaminą ir džiaugiausi, kad pagaliau galiu išsinešdinti iš šios šalies.
Daugiau nebereikės klausytis įkyrių mamos pamokslų apie tai, kada grįžtu namo ar su kuo leidžiu laiką.
Daugiau nebereikės matyti tų bjaurių mokinių veidų.
Būsiu laisva ir nuo niekieno nepriklausomą.
Turėsiu netikrą brolį ir labai tikiuosi, kad sutarsim. Juk jis tikriausiai koks keturių metų berniukas, tad nebus jokių bėdų.
Bent aš jau taip tikiuosi.
- Melisą, nešk savo subinę žemyn, nes pavėluosi į lėktuvą! - sušuko mama iš pirmo namo aukšto.
- Po galais, einu jau! - tai pat surėkiau ir užsisegusi lagaminą, šiaip ne taip nusitempiau jį laiptais.
Nusileidusi į apačią, perėjau koridorių ir išėjau iš jau ne be savo namų. Lagaminą įgrūdau į galą, o pati atsisėdau į priekinę keleivio sėdinę ir laukiau ateinančios mamos.
Po kelių akimirkų pasirodė mano mama ir įsėdusi į mašiną, užsisegė saugos diržą.
- Bent kartą paklausyk manęs ir užsisek saugos diržą. - paliepė mama.
- Koks skirtumas. - pavarčiau akis ir pažvelgiau mašinos pro langą.
- Nepajudėsiu iš vietos tol, kol neužsisegsi to prakeikto saugos diržo. - pakėlė balsą mama.
Pavarčiusi akis, užsisegiau jį ir pažvelgiau į moterį.
- Dabar patenkinta?
*********
Išlipusi iš lėktuvo, atsidusau ir patraukiau bagažo atsiėmimo skyriaus link. Sulaukusi savo lagamino, pasiėmiau jį ir pradėjau žvalgytis aplink.
- Jūs Melisa Stone? - krūptelėjau ir atsisukau į mane kalbinantį vyrą.
- Taip. - linktelėjau ir nepatikliai pažvelgiau į jį. - Kas jūs toks?
- Mane siuntė jūsų tėvas. - atsakė vyras. - Jis negalėjo atvažiuoti jūsų pasiimti, nes užtruko susitikime.
- Aišku. - linktelėjau.
- Eime. - ištarė vyras ir ištiesė ranką. - Duokit paimsiu jūsų lagaminą.
- Ačiū. - nusišypsojau ir vyrui paėmus mano lagaminą, nusekiau paskui jį.
Įsėdusi į prabangų automobilį iš tikrųjų nustebau. Nors žinojai, kad tėtis dirba kažkokioje kompanijoje, bet nesitikėjau, kad dar turi nuosavą vairuotoją.
Vyrui įdėjus mano lagaminą į bagažinę, jis įsėdo į automobilį ir užvedęs jį, išvažiavo iš oro uosto.
Kelias iki mano tėčio ir Rose namų nebuvo tolimas. Galbūt praėjo dešimt minučių, bet ne daugiau.
Žvelgiau pro langą į greitai lekiančius vaizdus. Pastatai čia buvo visiškai kitokie nei Kanadoje.
Automobiliui staiga sustojus prie didžiulių juodų vartų, jis lėtai ataivėrė ir aš iš nuostabos išpūčiau savo akis.
Čia ne namas, o suknisti rūmai!
Namas stūksojo tarai pilis. Trijų aukštų, su dideliais langais, net baseinu. Esu 100 procentų įsitikinusi, kad už namo yra sodas su įvairiom skulptūrom.
Automobiliui sustojus priešais namą, lėtai išlipau iš mašinos ir atsidusau. Vairuotojas iškėlė mano lagaminą iš bagažinės, kai staiga netikėtai atsivėrė namų durys ir pro jas išėjo Rose.
- Melisa! - nusišypsojo moteris ir stipriai mane apkabino. - Džiugu, kad pagaliau atvažiavai.
- Labas ir tau, Rose. - šyptelėjau ir atsitraukiau nuo jos.
- Lukas nuneš tavo lagaminą į miegamąjį, o aš tau aprodysiu namus. - tarė Rose ir aš tik dabar pastebėjau, kad vairuotojas dingęs. - Kaip praėjo skrydis?
- Viskas gerai, tik jaučiuosi truputį pavargusi. - mums įėjus į namus, atsakiau.
- Harry, ji jau čia! - suriko Rose.
Staiga pasigirdo sunkūs žingsniai, ir aš pakėliau savo akis į laiptų viršų.
