Kraujo karas

22.

Pastebėjau, kaip akimirkai Zakerio žvilgsnis nutolo kažkur į prisiminimus. Tai, kad jis turėjo pamatyti tokį žiaurumą, buvo protu nesuvokiama. Netgi pajaučiau jam gailestį, suprasdama, kas privertė Zakerį atsisakyti žmogiškumo. Tačiau netrukus jis pakėlė į mane savo pilkas žvėriškas akis. Manyje tarsi kažkas dunkstelėjo ir aš atsiminiau panašų vaizdą, kai išvydau pamiškėje keistą padarą. Tuo metu palaikiau jį raudonuoju, tačiau dabar suvokiau, kad klydau. Zakeris gal ir neturėjo raudonų plaukų bei akių, bet jame tūnojo baisus plėšrūnas.

-Kai pirmą kartą sutikau tave ir pradėjau pažinti, kas esi iš tikrųjų, pagalvojau, jog mudu būtume puiki komanda. Žmogiškumo atsisakymas tave paveiktų kiek kitaip nei kitus vampyrus. Su tokia mėlynosios ugnies galia būtum nepalaužiama,- kalbėjo Zakeris.- Bet labai gaila, kad atsisakei mano pasiūlymo.

Zakeris staiga pradėjo artėti prie manęs. Suklususi atsitraukiau žingsnį atgal. Vaikinas irgi sustojo. Jo veide išsiplėtė šypsena, tačiau akys degė žiaurumu.

-Tu man tapai per daug artima, Tita, kad imčiau ir nužudyčiau tave. Be to, dėl tam tikrų priežasčių negaliu to padaryti. Bent jau kol kas.

Zakeris netikėtai sugriebė man už žasto. Trūktelėjau ranką atgal, bet vaikino gniaužtai buvo per stiprūs. Neįtikėtinai stiprūs, turint omenyje, kad Zakeris buvo lampyras ir niekada nesitreniravo bei atrodė daug silpnesnis už kitus.

-Kartais turime ieškoti priešų ne kitoje fronto pusėje, o tarp savų,- ištarė jis ir netikėtai smogė man į galvą. Praradusi sąmonę kritau į tamsą.

.

Atsipeikėjau tarsi mane būtų nupurtęs šiurpas. Klestelėjau rankas ant žemės ir pajutau vandenį. Pripratusi prie deglų šviesos pajudinau galvą. Prisimerkiau, kai sugėlė kaktą, tačiau pajėgiau atsistoti.

Suvokiau, kad esu kažkokiame požemyje, kuris buvo šiek tiek apsemtas vandeniu. Mano kelnės, batai ir dalis marškinių buvo sušlapę, tad jaučiausi nepatogiai. Remdamasi į sieną gręžiojausi ieškodama išėjimo. Priešais mane buvo vartai, bet už jų toliau nieko nesimatė. Brisdama vandeniu priėjau arčiau, bet tada suvokiau, kad jei ir už vartų yra kokios durys, jos užgriuvusios.

-Prakeikimas,- keiktelėjau nusivildama. Rodos, Zakeris mane čia atgabeno pro kitur.

Vėl grįžau į tą pačią vietą, kur atsibudau. Kaip tik tada mano akys užkliuvo už išgriuvusios sienos. Anksčiau jos nepastebėjau, nes ji nebuvo apšviesta deglų. Tad nuėmiau vieną nuo laikiklio ir perlipau per angą.

Mane pasitiko platus koridorius. Čia irgi ant sienų šoko ugnies liepsnos iš deglų. Kiek spėjau pasimokyti akademijoje, nugirdau apie amžinąją liepsną. Ji buvo užkerėta niekada neužgesti. Nors nesuvokiau šių požymių paskirties, tikriausiai gerokai seniau jie buvo naudojami. Galbūt net dar seniau nei mano tėvas čia mokėsi.

Visame požemyje tyvuliavo vanduo. Nenustebčiau išvydusi ir kokią žiurkę. Koridorius tikrai dvelkė siaubu, todėl norėjau kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Mano gerklėje kaupėsi baimės gniužulas, negalėjau atleisti žandikaulio, nes buvau siaubingai įsitempusi.

Netrukus koridorius pradėjo dar labiau platėti ir aš patekau į nedidelę apvalią salę. Viduryje buvo pastatytas betoninis stovas. Truputį apgriuvęs, tačiau kadaise buvęs labai tvirtas. Aplinkui jį buvo pakyla su laipteliais. Visur telkšojo vanduo, tik prie stovo jo nebuvo. Kadangi čia užteko šviesos iš kur kas didesnių deglų, padėjau savąjį ant pakylos ir pasiruošiau ieškoti išėjimo.

-Kai buvo pastatyta Konstantino akademija, šie požemiai buvo naudojami sergėtojų įšventinimui.

Iš šešėlių pasirodė Zakeris. Vaikino žvilgsnis buvo aštrus, akyse atsispindėjo liepsnos. Suklusau įsitempdama ir jau mintyse kviesdama mėlynąją ugnį.