Kraujo karas

20.

-Gali būti,- atsiduso Omiša.- Tačiau jei būtų kažkokių nesutarimų, tuomet visai nebūtum gimusi. Raganos tikrai galėjo tuo pasirūpinti.

Tos būtybės tikrai viskuo pasirūpino. Jos kažką padarė man ir mano elementui, o dabar aš esu nepavydėtinoje padėtyje. Atsidaviau blogiu ir didžiuliu pavoju. Žmonių pasaulyje man patiko būti galingesne ir pranašesne, tačiau tarp vampyrų jaučiau, kad nebesu tokia pasitikinti savimi.

-Kol kas nieko nepraneškime tavo dėdei,- prasitarė Hilerija žvelgdama į mane supratingumo reikalaujančiu žvilgsiu.- Jis nori, kad grįžtum į neva savo tikrąją šeimą, tačiau iš tiesų nesi Valaskeza, kaip ir nebuvo tavo tėvas.

Jaučiau nuo Hilerijos sklindant įkvėpiantį ryžtą. Valaskezai buvo ugnies valdytojai. Bet ne mėlynosios. O niekas kitas to geriau nesuprato nei pati mėlynosios ugnies valdytoja.

-Nežinau, kaip ilgai pavyks tai nuslėpti,- sumurmėjau nudelbdama akis.- Visai neseniai panaudojau įtaigą prieš raudonąjį ir palengvinau vampyro sužalojimų gijimą visiškai nežinodama, ką darau. Kai panaikinau burtą užgožiantį mėlynąją ugnį, ji tarsi kasdien tampa vis labiau nebevaldoma.

-Net grynakraujas vampyras nėra tiek įgudęs naudotis įtaiga,- lėtai papurtė galvą Hilerija iš dalies susižavėdama mano gebėjimu.

-Taigi, apie ką aš ir kalbu,- pritarė Omiša.- Padarysiu tau paslaugą, Titanija, kas reiškia, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Aplankysiu kelias raganas, su kuriomis bendrauju. Galbūt jos žinos apie burtus galinčius taip sustiprinti elementą.

Moteris neatrodė maloniai pasisiūlanti padėti, bet tikriausiai jai bent šiek tiek buvo gaila palikti mane likimo valioje. Arba mano elemento galingumas iš tiesų buvo ne vien tik mano problema.

Palikau Hileriją pasikalbėti su Omiša. Jos pakankamai ilgai nesimatė, tačiau net ir nerodydamos perdėto draugiškumo viena kitai, turėjo apie ką pasikalbėti. Palaukiau moters prie automobilio kvėpuodama vėsiu oru, kuris turėjo išvalyti ne tik mano plaučius, bet ir mintis. Tačiau to nepadarė. Nepadėjo ir tai, kad kelionė atgal į akademiją buvo tyli ir slogi. Hilerija prabilo tik atsisveikindama, o tai nuskambėjo labai liūdnai, lyg ji kaltintų save, kad nieko negalėjo man padėti. Tačiau galbūt iš tiesų apsilankymas pas šiuolaikinę raganą buvo labai naudingas. Nors ir nelabai aiški žinia, kad mano tėvas arba motina gali būti gyvi, mane įkvėpė nepasiduoti slegiančiai bėdai. Žinoma, tai nesuteikė daug vilčių, bet pajutau, kad nesu viena. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą.

***

Tai tikrai buvo keista.

Ką pasakyčiau savo aštuoniolika metų nematytiems tėvui ar motinai? Ar galėčiau juos iškart atpažinti? Į ką labiausiai esu panaši? Kaip reikėtų su jais bendrauti?

Globėjišką meilę galbūt patyriau, kai mane nuo kūdikystės globojo vargiai gyvenanti vampyrė, tačiau tai buvo blankus prisiminimas, lyg sapnas, kai patiriami netikri, tačiau giliai paveikiantys jausmai. O iš tiesų, kai visada maniau esanti viena prieš pasaulį, kažkas būdavo šalia manęs.

Rodos, tikrai pradedu tuo tikėti.

Nežinau, ar dėl to, kad buvau didžiąja dalimi vampyrė, o gal tiesiog tai buvo man įgimta - nemokėjau išreikšti jausmų ir juos pripažinti. Ar taip gyventi buvo lengviau? Kai emocijos tavęs nevaldo. Anksčiau maniau, kad taip.

Vampyrai buvo visgi keisti ir vienu žodžiu neapibūdinami sutvėrimai. Kraugeriai, pabaisos, nežemiškos būtybės ir kiti apibūdinimai vartojami literatūroje ar filmuose nelabai atitiko tikrovę. Ir mane, kaip ilgą laiką gyvenusią tarp žmonių ir nepažinusią vampyrų gyvenimo, tai gerokai stebino.

Vakarėliai vampyrų akademijoje buvo taip pat populiarūs, kaip ir universitetų bendrabučiuose. Taip. Būtent tam galėjau prilyginti reiškinį, į kurį patekau visai atsitiktinai.

Direktorė Liutarija išvyko savaitgaliui į žmonių miestą, liko tik du budintys mokytojai, bibliotekininkė ir dar kažkiek sergėtojų, kurie saugojo akademiją lauke. Taigi jaunieji vampyrai pajuto laisvę.

Dievaži, vakarėlių liūtė nebuvau, į jokius susibūrimus nėjau, nes buvimas tarp žmonių mane nervino. Tačiau šį kartą nugalėjo smalsumas. Juk ne visada pasitaiko pamatyti, kaip linksminasi vampyrai.

-Nejaugi direktorė tai leidžia,- stebėjausi eidama koridoriumi kartu su Madėja. Ji buvo vienintelė mergina, kurią pažinojau Konstantino akademijoje, tad pirmiausia jos paklausiau, ar ji nori eiti kartu su manimi, net Zakerio neieškojau, kuris jau kelias dienas nelindo man į akis. Vienišumas man patiko, bet ne tiek, kad eičiau viena tarp laimingai šėliojančių vampyrų.

-Na, kaip ir turime tokį leidimą,- vyptelėjo Madėja. Žinojau, jog tuoj išgirsiu, bet.- Tačiau mums neleidžiama vartoti alkoholio. Jei dar nesusipažinai su tuo, tai alkoholis vampyrus veikia ganėtinai trumpai, o kartais visai neveikia. Visgi mes visi norime panašėti į žmones.

-O kaip gi Sarika - bibliotekininkė, ir kiti budintys mokytojai?

Pajudėti verčianti muzika jau aidėjo koridoriuose. Rodos, mes artėjome prie bibliotekos, kur ir vyko visos linksmybės.

-Sarika išvykusi kartu su Liutarija, o mokytojai niekada iš esmės mūsų neprižiūri,- paaiškino Madėja. Ji vilkėjo trumpą baltą suknelę ir juodas pėdkelnes. Jaučiausi nepritampanti nusprendusi vilktis džinsais ir šilkiniais marškiniais.- Svarbiausia neprisišaukti problemų. O kai bibliotekoje lieka tik Greta, Sarikos padėjėja, galima sakyti, kad mums tikrai suteikta laisvė.

Prisiminiau Gretą - jauną, gal trisdešimties, moterį, kurią sutikau pirmąją dieną akademijoje kartu su Sarika.

-Bet juk ji gali pranešti viską Liutarijai ar Sarikai,- pasisukau į Madėją bandydama suprasti situaciją, kuri pernelyg palanki akademijos mokiniams.

-Greta Sarikos įseserė, visos jų gyvenimo istorijos nežinau,- mergina papurtė galvą,- bet Greta, nors ir nuolanki savo seseriai, yra uždara ir atsiribojanti. Dar nė karto ji nėra mūsų išskundusi.

Tą tikrai galėjau pasakyti apie moterį. Nors tik pora kartų buvau mačiusi. Dažniausiai ji tylėjo arba žiūrėjo į mane nepasitikinčiu žvilgsniu.

Netrukus įžengėme į vakarėlio liūną. Vyravo prietema, kurią prasklaidė tik saugiai pastatytos žvakidės su įstatytomis storomis žvakėmis, ir negarsi ritminga muzika. Buvau pasiruošusi susiraukti nuo nepakenčiamo bumbsėjimo krūtinėje ir ausyse, tačiau muzika neužtemdė nei balsų, nei širdies plakimo. Bibliotekos aukštos lubos suteikė gerą aido efektą, todėl tikriausiai muzika girdėjosi koridoriuose.

-Klausyk, gal žinai, ar Zakeris čia?- paklausiau pasisukusi į Madėją. Mergina prietemoje švytėjo dėl savo beveik baltų plaukų ir šviesios suknelės.

-Nemačiau jo, bet turėtų būti,- atsakė mergina, o tada priėjo arčiau manęs norėdama man kažką pasakyti.- Titanija, Zakeris daugiau neturi tokio draugo ar draugė kaip tu. Net su manimi jis tiek nėra bendravęs. Judu dėl kažko susipykot?

Įsikandau sau į lūpą ir gūžtelėjau pečiais. Neatrodė verta pykti dėl to, kad aš daugiau laiko praleidau su kilmingaisiais, kurie pagal kraujo ryšį yra mano šeima. Visgi Zakerio kamantinėjimas atsisakyti žmogiškumo mane vis labiau šiurpino, todėl pradėjau jo vengti. Galbūt dėl to vaikinas ir įsižeidė.

Kaip tik tada pamačiau jį praeinant. Jis manęs nepastebėjo, gal ir aš būčiau neužkliuvusi žvilgsniu, bet šį kartą tai buvo atsitiktinumas. Arba ženklas, kad turėčiau su juo pasikalbėti. Visgi man besiruošiant prieiti prie sustumtų stalų tarsi baro pozicijoje, Zakeris susitiko su kitais vaikinais ir savo kambarioku. Jie kažką aptarinėjo patylomis, kad tik vienas kitą galėtų girdėti. Fone skambančios dainos žodžiai nustelbė jų pokalbį. Pasižymėjau įtarumu, nes tai man buvo naudinga. Tad ir šį kartą mano oda perėjo virpulį keliantis šaltukas. Į ką vėlėsi Zakeris? Mielas draugiškas vaikinas buvo pasikeitęs.

Nebent jis niekada toks ir nebuvo.