Kraujo karas

18.

Prasiskynusi kelią į priekį sustojau. Nepaisiau Liutarijos liepimo trauktis atgal, tačiau tik todėl, kad negalėjau pajudėti. Mane sukaustė šiurpo grandinės. Mano oda apledėjo. Viskas, kas buvo aplinkui manęs tarsi neegzistavo. Vien tik tas žiauriai nužudytas vaikinas.

Ant rankos vidinės pusės pamačiau rudą tatuiruotę. Tai buvo tas pats sergėtojas, kuris gynė savo kilmingąją puldamas Zakerį.

Paslapčia žvilgtelėjau į lampyrą, kuris stovėjo šalia manęs. Jo veidas atrodė visiškai ramus. Lyg matyti negyvą kūną jau būtų kasdienybė. Visgi tai jau buvo antras sergėtojas. Tačiau šį vaikiną nužudė tikrai ne raudonieji. Rėžis jo kakle buvo padarytas peiliu. Kaip ir Enoho dūris.

-Ką jauti?- staiga išgirdau Zakerio balsą. Krūptelėjau pažvelgdama į jį sutrikusiu žvilgsniu.- Ką jauti matydama tiek daug kraujo? Regėdama tokį žiaurų nužudymą. Tas vaikinas buvo sergėtojas, bet jam nepasisekė taip pat, kaip ir kitai sergėtojai. Jie abu kentėjo prieš savo mirtį.

Pasibaisėjusi suraukiau kaktą. Širdis pradėjo daužytis smarkiau. Man nepatiko kur linko Zakerio kalba. Išvis nesupratau jo. Todėl tarsi pajutusi, kad esu pažeidžiama, išsprukau iš salės į platesnį koridorių. Švaresnis oras prasiskverbė į mano plaučius ir leido man aprimti.

-Titanija,- pasivijo mane Zakeris. Jis atsistojo priešais mane ir neleisdamas man apsisukti suėmė už pečių.- Tai vienas žingsnis į žmogiškumo atsisakymą. Žiūrėti į tokius baisius dalykus ir nieko nejausti. Tačiau vietoj to jauti savo elemento galią. Jautiesi galingas ir nepažeidžiamas.

Drebėjau lyg įmerkusi kūną į ledinį vandenį. Buvau nuleidusi akis žemėn. Nužudyti du sergėtojai, kurie beveik visą gyvenimą buvo paskyrę savęs ugdymui ir kovojimui. Aš net nesu apmokyta tinkamai apsiginti. Mėlynoji ugnis tikriausiai vienintelė buvo mano stiprioji pusė, tačiau nebegalėjau ja naudotis. Tai reiškia tik viena, jog aš buvau niekas. Niekas, kaip ir abu negyvi sergėtojai.

Pasiduoti buvo be galo lengva. Tereikėjo tik viską paleisti, atpalaiduoti savo kūną ir mintis. Tačiau sunkiausia buvo laikytis ir neparklupti prieš silpnumą. Žmogiškosios pusės užgožimas buvo kaip tik tai.

-Kodėl sakai, kad jie kentėjo?- paklausiau pakeldama galvą.- Tu nematei nei vieno iš jų paskutinę mirties akimirką.

Zakeris paleido mane. Mačiau, kaip pakyla jo krūtinė giliai įkvėpiant.

-Jie kentėjo ne mirdami, o paties užpuolimo metu,- ištarė jis patylomis.- O tu, Titanija, kenti žalodama pati save.

Žiūrėdama į vaikiną lėtai purčiau galvą.

-Ne,- tariau ryžtingai.- Aš neatsisakysiu žmogiškumo.

Zakeris loštelėjo. Jis suspaudė lūpas nepatenkintas tuo, ką išgirdo.

-Nenori būti galinga?

-Nenoriu būti silpna,- atkirtau ir pasisukau nueidama nuo Zakerio. Mano žingsniai buvo spartūs. Nenorėjau, kad jis mane pasivytų, tačiau vaikinas, rodos, taip ir liko ten stovėti. Aš galiu surasti kitą būdą. Nepaisant to, jog žmogiškumo atsisakymo mintis labai viliojo, turėjau peržvelgti visas galimybes. Žinoma, jei tokios buvo.

.

Kažkas žudo sergėtojus. Aišku pirmąją sergėtoją tikrai užpuolė raudonieji, bet tai buvo suplanuota, atsižvelgiant į Enoho užpuolimą.

Nebraižiau schemų, tačiau tai neleido man ramiai praleisti dieną. Pamokos turėtų tęstis už geros valandos, nes dar reikia išvalyti salę ir pagerbti nužudytą sergėtoją. Neprisidėjau prie kitų, tiesiog tūnojau savo kambaryje, saugodamasi, kad neužeitų Zakeris. Kad ir kaip nenorėjau pripažinti, aš iš dalies buvau žmogus. Žymiai mažesnės dalies nei mano motina, bet vis tiek turėjau dviejų būtybių kraujo. Taigi pasirinkimas tarp žmogiškosios pusės ir elemento buvo siaubingai įtemptas ir kankinantis.

Nutarusi, kad pats metas išslysti iš savo slėptuvės, staigiai pravėriau duris išpuldama iš kambario. Tuo metu susidūriau su Enohu instinktyviai uždėdama savo rankas į jam ant krūtinės. Susimėčiusi atsitraukiau ir sumurmėjau sau po nosimi atsiprašymą.

-Palauk,- netikėtai sustabdė jis mane užstodamas kelią, kai buvau pasiruošusi praeiti.- Tiesą pasakius, ėjau pas tave.

-O,- išspaudžiau daugiau nežinodama, ką pasakyti.- Kodėl?

Pasukau galvą klausiamai ir kilstelėjau antakius.

Enohas sukando dantis ir šiek tiek pakreipė žandikaulį.

-Mums reikia pasikalbėti. Pati žinai apie ką.

Žiūrėjau į jį lyg stengdamasi išgirsti, ką jis sako. Kelias akimirkas tarp mūsų tvyrojo tyla.

-Deja, ne,- atsakiau papurtydama galvą ir staigiai praėjau pro Enohą.

-Titanija,- sulaikė jis mane už rankos ir atsuko į save. Irzliai atsidusau ir atsikračiau jo gniaužtų.

-Ak, liaukis,- pavarčiau akis.- Niekas nežino, kad tave išgydžiau. Tiksliau palengvinau gijimą.

-Aš ne apie tai,- nukirto Enohas nepatraukdamas nuo manęs žvilgsnio.

Dabar jau supratau, ką jis turėjo omenyje. Tik nemaniau, kad ir jis tai suvokė. Tos akimirkos trauka. Hilerija minėjo, kad gydymo metu atsiranda tam tikras ryšys, bet paprastai tas ryšys jau ir taip yra tarp dviejų vampyrų. Jis tik sustiprėja. Kad mudu su Enohu tada buvome pernelyg arti vienas kito ir atrodė, jog vienas kitą prarysime žvilgsniais, galėjo būti ir netikra, sukelta mėlynosios ugnies gydymo. Tačiau aš nebuvau to žinovė. Tiesiog taip manyti buvo paprasčiau.

-Noriu, kad nieko neprasimanytum ir žinotum, jog tarp mūsų tikrai nieko nėra ir negali būti,- pernelyg užtikrintai dėstė vaikinas.

Pripažinsiu sekundėlei sumirksėjau lyg kažkas būtų manyje sudužę. Lengvos šukelės nugulė mano krūtinėje, bet tuoj jas išsklaidė šiaurinis vėjas.

-Vaje,- suprunkščiau.- Man net mintis tokia nekilo. Kaip matai, ir toliau gyvenu savo gyvenimą.

-Tikrai?

Žvilgtelėjau Enohui tiesiai jo tamsias akis, kurios traukė mane į savo bedugnę. Gerai atsimenu, kaip tuo metu mane apėmė silpna akimirka, o vaikinas vos jai nepasidavė.

-Jo,- atsakiau užtikrintai.- Tai tikra kvailystė...

Nusukau akis ketindama eiti, bet Enohas stovėjo žiūrėdamas į mane tarsi pasiruošdamas kitai kalbai. Mano skruostai kažkodėl išdavikiškai užkaito, tad viduje spurdėjau trokšdama pasišalinti iš šios nepatogios situacijos.

-Tarp kitko,- prabilo Enohas tarsi užpūsdamas šiek tiek gaivinančio vėjo.- Netyčia nugirdau tavo pokalbį su Zakeriu, jog tau reikėtų atsisakyti žmogiškumo, kad galėtum valdyti mėlynąją ugnį nežalodama savęs. Žinai, kokia mano nuomonė?- vaikinas vangiai šyptelėjo.- Kodėl tu turi kovoti su savo žmogiškumu, jei visa esmė pačios mėlynosios ugnies pažabojime? Tiesiog priversk elementą tau paklusti ir jis prisitaikys prie to, kas esi. Juk gimei kartu su mėlynąją ugnimi, vadinasi ji dalis tavęs - tavo kūno ir mišraus kraujo.

Net pravėriau lūpas klausydamasi Enoho. Pagavau save vėpsančią į jį ir susizgribusi krenkštelėjau.

-Ką tu sakai...- ištariau sau po nosimi norėdama kiek pašiepti jį, tačiau iš tiesų jo įkvėpianti kalba buvo gera.- Taip, na, dėkui už patarimą.

Enohas lyg ir ruošėsi dar kažką sakyti, bet galiausiai įkvėpė apsisukdamas ir nueidamas tolyn.

Mano kūnas tarsi palengvėjo nuo svarstymų išsivadavimo. Šis kilmingasis atvėrė mano akis. Tai aš valdau mėlynąją ugnį ir privalau ją pažaboti. Tikriausiai reikės iškęsti daug skausmo, tačiau esu pasiryžusi tam labiau nei užgožti savo žmogiškumą.